Tai gali būti seniausias artilerijos pabūklas, panaudotas mūšio lauke per Rusijos plataus masto karą su Ukraina.
Keturių tonų „D-1“ pradėta gaminti 1943 m. Apie 2800 šių haubicų iki XX a. septintojo dešimtmečio buvo naudojamos sovietų kariuomenės artilerijos daliniuose. Panašu, kad keletas pabūklų gulėjo kažkur sandėlyje, kol Kremlius, vis labiau stokojantis artilerijos, dalį jų paskyrė 132-ajai brigadai.
80 metų senumo haubicos dar būdamos naujos iššaudavo apie 40 kg sviedinį vos 13 km – tai yra pusė šiuolaikinių haubicų šaudymo nuotolio.
Senovinės haubicos pasirodymas netoli pagrindinių Rusijos pajėgų puolamųjų veiksmų rodo didžiulius Kremliaus didelių pabūklų ir paleidimo įrenginių nuostolius bei desperatišką siekį juos kompensuoti – nes karas tęsiasi, o Rusijos pramonė sunkiai patenkina sunkiosios ginkluotės paklausą. Anot „Forbes“, Rusijos pajėgos Ukrainoje prarado ne mažiau kaip tūkstantį haubicų ir raketų paleidimo įrenginių, ir praradimų skaičius sparčiai didėja, nes tobulėja ukrainiečių kovos su pabūklais metodai.
Tačiau „D-1“ amžius ir nepakankamas veikimo nuotolis nereiškia, kad Rusijos artilerijos ugnies parama apskritai žlugo – rusai vis dar turi tūkstančius artilerijos pabūklų ir mokosi, kaip juos panaudoti vis efektyviau.
Ir nors šaudmenų atsargos nėra beribės, Karo studijų institutas prognozuoja, kad sviedinių ir raketų gamyba ir importas „greičiausiai leis Rusijos pajėgoms 2024 m. išlaikyti pakankamą artilerijos ugnies lygį Ukrainoje, nors ir santykinai mažesnį nei 2022 m.“.
Parengta pagal „Forbes“.
