Tarsi internetui iki šiol būtų trūkę tekstų, paveikslėlių ar kitokio turinio – skęstam jame ir be dirbtinio intelekto. Prieš keliolika metų interneto augliu tapo SEO (angl. search engine optimisation) tekstai, skirti į savo pusę palenkti algoritmus, tačiau itin įkyrūs nuolatiniu raktažodžių kartojimu. Dirbtinis intelektas; algoritmai; technologijos; „ChatGPT“. Štai ir aš „optimizavau“ visų jūsų dėmesio kaina.
Su dirbtinio intelekto įrankiais nutiko tai, kas ir turėjo nutikti. Visų mūsų laimei ir nelaimei, jie aktyviai naudojami.
Metų pradžioje vienam mokslinės fantastikos žurnalui teko stabdyti rašytojų paraiškas pateikti savo kūrinius, kadangi redakciją užplūdo dirbtiniu intelektu sukurtos istorijos. Kaip pastebi redaktorius – intriguojančiai blogos. „Amazon“ vasarą pranešė savo knygų platformoje ribojanti vieno autoriaus per dieną galimų publikuoti knygų skaičių iki trijų. Tiek knygų parašyti gebantys autoriai arba geria daug kavos, arba moka gerai promptinti (liet. pateikti tekstines užklausas tekstą rašančiam DI).
Su knygomis „Amazon“ turėjo ir kitų problemų. Pavyzdžiui, itin pagausėjo kelionių briošiūrų ir gidų. Kaip netikėta – gerokai pigesnių, nei jau įsitvirtinusių autorių. Vienas nusivylęs pirkėjas savo atsiliepime sako – nuvilia, atrodo, kad autorius tiesiog permetė akimis „Vikipediją“ ir dar kelis straipsnius ir copy-paste sukalė visą knygą. Žavus naivumas.
Ironiška – tas pats „ChatGPT“ ne tik parašys paviršutinišką knygą, bet ir mielai atsakys į klausimą „kokioms platformoms ar leidiniams galiu parduoti dirbtiniu intelektu parašytas knygas?“.
Pralobti, pakenkti ar apgauti norintiems interneto vartotojams generatyvaus intelekto įrankiai yra tarsi raktai nuo buldozerio. Juos noriai ima prie kastuvo pripratusios rankos.
Prieš kelias savaites aktorius Tomas Hanksas, taip pat „YouTube“ įžymybė mr. Beast ir keli kiti žinomi žmonės dalinosi žiniomis, kad ne, ne jie internete reklamuoja dantų pastą ir nemaino dviejų eurų į naujausią „iPhone“. Nors vaizdo įrašuose atrodo kalbantys į kamerą, jų lūpos juda, visa tai – DI apgaulės. Jau bent prieš penkerius metus buvo pranašauta, kad deepfake ( liet. giluminių klastočių) technologija įgalins sukčius naudotis įžymybių veidais. Suprantu tingius sukčiautojus – deepfake‘ų pats taip ir nesukūriau, tam reikia programavimo žinių. O suanimuoti portretą ir pakeisti kalbančiojo balsą su DI netruks nė dešimties minučių.
Ir iki šiol „YouTube“ kanale buvo gausu abejotino turinio vaizdo įrašų – iškeptų kaip galima greičiau ir apie tokią naujieną, kurios vaizdo įrašas pritrauktų daugiau dėmesio nei vien straipsnis. Bet atsidaręs tokį vaizdo įrašą, gauni tik pavadinime jau matytą ir robotišku balsu įskaitytą antraštę... Prieš kelerius metus sukurti tokį vaizdo įrašą kelis centus užsidirbti norinčiam spameriui (liet. brukalų platintojui) bent jau atėmė vieną ar dvi minutes gyvenimo. Dabar – kažin.
JAV Nacionalinė reklamuotojų asociacija ( angl. Association of National Advertisers) yra paskaičiavusi, kad 21 proc. internetinių reklamų parodymų keliauja į vadinamuosius „reklamai skirtus“ tinklalapius. JAV reklamuotojams tokia netikslinga reklama atsieina $13 milijardų dolerių per metus. Kur kas brangesnis į tokius puslapius užsukusių žmonių dėmesys ir laikas.
Autorių teisių pažeidimai, plagiavimas, apsunkęs kokybiško turinio radimas yra šio dirbtinio intelekto įrankių (šiaip jau įspūdingų ir lig valiai naudingų) neigiamos pasekmės. Neramina vadinamasis melagio dividendas – kai aplinkoje gausu netikrumo laimi tas, kuriam naudinga pati abejonė.
Ir nors „TikTok“ jau skelbiasi žymintis DI sugeneruotą turinį, o Europos Sąjunga tikisi įpareigoti technologijų gigantus tai daryti priimdama Dirbtinio intelekto Aktą, progresas nestoja. Tad belaukiant stebuklingo vaisto nuo stebuklingų įrankių, belieka naudoti labai senamadišką metodą – stipriai primerktą žvilgsnį ir labai žmogišką, tiriantį, suglumusį „hmmm“. Pūkinę striukę dėvintis Popiežius mane jau apgavo. Bet paviršutiniško kelionių gido dar nenusipirkau. Tad kol kas – lygiosios.
