Žemdirbystė taip pat paskatino kurti kaimus, vėliau – specializuotą darbą, o vėliau – menų ir technologijų pažangą.
Tačiau kada prasidėjo žemdirbystė? Ir kodėl?
Derlingasis Pusmėnulis
Vieni iš pirmųjų žemdirbystės įrodymų yra iš vadinamojo Derlingojo Pusmėnulio – regiono, kuris apytiksliai apima dabartinio Irako, Sirijos ir Izraelio teritoriją.
Nors dabar šis regionas palyginti sausas, kadaise jį gerai drėkino dvi didelės upės, o vieni pirmųjų žemdirbystės pėdsakų aptikti Tell Abu Hureyra šiaurės Sirijoje, kur maždaug prieš 11 700 metų ant Eufrato upės kranto buvo įsikūręs kaimas.
Mokslininkai aptiko požymių, kad tuo metu ten buvo auginami rugiai, kurie buvo specialiai malami į miltus dideliais akmenimis.
Izraelio Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus garbės kuratorė, antropologė ir archeologė Melinda Zeder sako, kad, atrodo, žemdirbystė vystėsi etapais: žmonės iš pradžių augino augalus greta medžioklės ir rinkimo, paskui vis labiau pasikliovė žemės ūkio augalais, o vėliau įsikūrė netoliese esančiuose kaimuose ir atsidėjo žemdirbystei.
Gyvūnai visur
Plėtojant augalininkystę, naminiai gyvūnai – pavyzdžiui avys, ožkos ir kiaulės – netrukus tapo įprastine žemdirbių gyvenimo dalimi.
M. Zeder teigia, kad ožkos ir avys buvo prijaukintos derlingajame pusmėnulyje maždaug prieš 10 500 metų. Ne taip toli, Anatolijoje (dabartinėje Turkijoje), maždaug prieš 8400 metų – kaip teigiama 2022 m. žurnale PNAS paskelbtame tyrime – gyvūnų prijaukinimas vyko trimis pagrindiniais etapais: pirmiausia, žmonės gyvenvietėse sezoniškai gaudė laukinius ėriukus bei ožiukus ir augino juos skerdimui. Antrame etape gyventojai ribotai veisė šiuos gyvūnus ir toliau gaudė laukinius jauniklius. Trečiame etape vyko plataus masto ganiava su nelaisvėje besidauginančiais gyvūnais, o suaugę gyvūnai buvo skerdžiami žmonių reikmėms.
Kaip ir prijaukintos laukinių augalų rūšys, šie gyvūnai buvo labiau pritaikyti žemdirbystei nei laukiniai gyvūnai – pavyzdžiui, gazelės, kurių tuo metu regione taip pat buvo gausu.
„Iš esmės tai buvo tas pats procesas, kaip ir augalų atveju, – pasakoja M. Zeder. – Tai buvo ištekliai, su kuriais buvo susidurta šiose aplinkose ir kurie reagavo į ūkininkavimą“.
Prieš ūkininkavimą
Portugalijos Algarvės universiteto genetikas Hugo Oliveira pasakoja, kad žmonės valgomus augalus tam tikrais metų laikais planuotai ir organizuotai rinko gerokai anksčiau, nei išvystė tikrąją žemdirbystę.
Vienas iš pavyzdžių – 10 000 metų senumo stovyklavietė Vokietijoje, kurioje žmonės kiekvieną rudenį rinkdavosi skinti lazdynų riešutų – tūkstančius metų prieš tai, kai į Europą iš Anatolijos atkeliavo žemdirbystė.
Kadaise mokslininkai iškėlė teoriją, kad žemdirbystė prasidėjo Derlingajame Pusmėnulyje ir iš ten išplito į kaimyninius regionus. Tačiau dabar manoma, kad taip nėra, sako H.Oliveira.
Dabar ekspertai mano, kad žemdirbystė skirtingose vietose ir skirtingu laiku vystėsi nepriklausomai – Vakarų Azijoje atsirado maždaug prieš 11 700 metų, Rytų Azijoje – prieš 9 000 metų, o Amerikoje – prieš 10 000 metų.
Visais atvejais ūkininkavimas prasidėjo nuo dviejų pagrindinių augalų – vienas jų buvo grūdinis, (pavyzdžiui, kviečiai arba kukurūzai) o kitas – ankštinis arba pupinis, pavyzdžiui, avinžirniai arba sojos pupelės.
„Grūdai duoda angliavandenių, o ankštinės daržovės – baltymų“, – pastebi H. Oliveira.
M. Zeder sako, kad neaišku, kodėl žemdirbystė prasidėjo būtent tada – o ne ankstesnėje epochoje. Tačiau atrodo, kad ji atsirado ankstyvajame holocene – dabartiniame laikotarpyje, kuris prasidėjo maždaug prieš 12 000 metų, po paskutiniojo ledynmečio – dėl kelių veiksnių, įskaitant didesnį žmonių populiacijos tankumą tuo metu ir augalų bei gyvūnų tinkamumą žemdirbystei.
„Tai lėmė ne vienas veiksnys, – apibendrina M. Zeder, – tai tankis visko, kas prieinama – tai kultūra“.
Parengta pagal „Live Science“.
