Asmenybės formavimuisi įtakos turėjo šeima
Pasak dr. I.Zakšauskienės, bet kokią istorinę asmenybę, kuri vėliau apauga įvairiais mitais ir pasakojimais, pradėti analizuoti reikėtų nuo šeimos ir vaikystės laikotarpio.
„Julijus Robertas Oppenheimeris augo pasiturinčioje šeimoje, prabangiame Niujorko rajone, su labai artistiška mama, kuri gražiai piešė, mylėjo sūnų, investavo daug savo laiko į jo išsilavinimą ir ugdymą. Jo tėvas buvo klestintis pramonininkas. J.R.Oppenheimeris buvo visokeriopai talentingas jaunuolis, laisvai kalbėjo graikų, lotynų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Vėliau jis pats domėjosi sanskritu ir laisvai galėjo skaityti šia kalba. Kai jam prireikė Olandijoje, Leideno universitete, pristatyti pranešimą, jis per kelis mėnesius išmoko ir olandų kalbą“, – pasakoja istorikė.
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad J.R.Oppenheimeris augo „riaumojančiais dvidešimtiniais“, kai Amerikoje pirmą kartą formavosi turtinga visuomenė – pirmą kartą pinigų turėjo ne tik kilmingieji, aukštesnės klasės atstovai, bet ir kiti visuomenės sluoksniai. O netrukus užklupusios Didžiosios depresijos metus J. R. Oppenheimeris praleido studijuodamas Harvarde, Kembridže, vyko mokytis į Vokietiją pas Maxą Borną, pirmaujantį to meto teorinės fizikos mokslininką, vėliau – į Didžiąją Britaniją.
„Tuo metu Amerikoje dalelių fizika kaip mokslas dar nebuvo pradėta tyrinėti, todėl J.R.Oppenheimeris keliavo gilinti žinių į Europą, kurioje šis mokslas tuo metu klestėjo, čia susipažino su Albertu Einsteinu ir kvantine fizika, dalelių fizika. Šiek tiek vėliau tyrinėjo ir grandinines reakcijas chemijoje, vyko naujų mokslo šakų bumas. Mokydamasis pas geriausius to meto mokslininkus, žymiausius tyrėjus, J.R.Oppenheimeris patyrė tą atradimo džiaugsmą, kai gali ką nors tyrinėti nuo nulio“, – sako dr. I.Zakšauskienė.
Dalelių fizikos pradininkas Jungtinėse Valstijose ir sudėtingos operacijos vadybininkas
Istorikė pasakoja, kad dalelių fizikos mokslą po studijų Europoje J.R.Oppenheimeris atvežė į Jungtines Amerikos Valstijas, Berklio universitetą Kalifornijoje, kuriame tęsė tyrimus ir sėkmingą mokslinę karjerą. Pašnekovė atkreipia dėmesį į svarbų kontekstą – Berklio universitetas tuo laikotarpiu garsėjo kaip socialistinių idėjų lopšys, dėl plačiai paplitusių kairiųjų idėjų yra žinomas ir dabar. Tuo metu socializmas pasireiškė dideliu universitetus baigusių jaunuolių susidomėjimu visuomene ir nelygybe: „Tiesa, patys nebūdami darbininkų sluoksnio atstovai, jaunuoliai, panašu, iki galo nesuprato, ko buvo siekiama šiais judėjimais.“
Kalbėdama apie daug dėmesio sulaukusias J.R.Oppenheimerio pažiūras, dr. I.Zakšauskienė sako, kad vienareikšmiškai jas vertinti sunku: „Aš visąlaik žiūriu į jį kaip į intelektualą, kuris K.Marxą skaitė originalo kalba. Jis intelektualiai mąstė apie tas idėjas, tik klausimas, ką liudija jo veikla, nes tuo laikotarpiu suktis tuose sluoksniuose buvo natūralu. Mes žinome, kad jo brolis buvo įstojęs į komunistų partiją, taip pat ir merginos, ir draugai sukosi tuose ratuose. Bet to nereikėtų išimti iš jo smalsios asmenybės konteksto.“
Kitas etapas – J.R.Oppenheimerio vadovavimas laboratorijai, įkurtai Los Alamose 1942 m., pasak dr. I.Zakšauskienės, liudija apie dvasines mokslininko kančias. „Tai ypač jaučiama skaitant jo laiškus ir žinant, ką jis kalbėjo savo bičiuliams ir broliui. Miestelio kūrimas, trijų laboratorijų veiklos suvaldymas, visos programos kuravimas buvo didelis iššūkis J.R.Oppenheimeriui kaip mokslininkui, ne vadybininkui. Nors pats mokslininkas sakė: „Čia ne tai, kas aš esu“, jis suprato savo misiją, todėl darbą padarė. Dėl šios priežasties aš jį matau kaip iš tiesų išskirtinę asmenybę, perėjusią įvairius išbandymus.“
Filmas atskleidžia režisieriaus viziją, bet ne realybę
Istorikės dr. I.Zakšauskienės nuomone, Ch.Nolanas tikrai gerai įsigilino į J.R.Oppenheimerio gyvenimą, tačiau filmo nereikia sutapatinti su dokumentika: „Įdomu pamatyti, ką jis galvojo, mąstė, jautė, iš dar vienos perspektyvos, ir panašu, kad tikslumas buvo išlaikytas maksimaliai. Tačiau meninį filmą išduoda susitikimo su prezidentu Harry Trumanu Baltuosiuose rūmuose scena, kur šis J.R.Oppenheimerį, pasisakiusį apie dvasinius priekaištus, pavadina bailiu. Yra žinoma, kad akis į akį H.Trumanas J.R.Oppenheimeriui nėra pasakęs jokių nemalonių dalykų.“
Istorikė atkreipia dėmesį ir į atominės ginkluotės situaciją: „Žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad JAV gamina atominį ginklą ir dėl to visos kitos šalys nusprendžia jį pasigaminti taip pat. Vis dėlto buvo kiek kitaip – jau 1941 m. mokslininkų bendruomenei buvo žinoma, kad galima sukurti atominę bombą, ir jau tada keturios šalys – JAV, Didžioji Britanija, Vokietija ir Sovietų Sąjunga – pradėjo veikti. Nepamirškime, kad vyko karas. 1941 m. Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą, 1942 m. vyko Stalingrado mūšis, todėl Sovietų Sąjunga atominiam ginklavimuisi negalėjo skirti daugiau dėmesio ir pajėgumų. Bet kai 1942 m. įsteigiamas Manhatano projektas atominiam ginklui Amerikoje kurti, Sovietų Sąjungoje nebuvo mokslinio vakuumo, jau buvo tam tikras mokslinis įdirbis šioje srityje. Veikė labai stipri Leningrado mokykla, kurioje buvo mokslininkų ir fizikų bendruomenė – dirbo Abramas Joffė, kurio vardu paskui pavadintas Leningrado fizikos technologijų institutas, Igoris Kurčiatovas, Julijus Charitonas, Jakovas Zeldovičius, Nikolajus Semionovas, vėliau gavęs chemijos Nobelio premiją – visi jie jau dirbo su grandininėmis reakcijomis.
Todėl manymas, kad tik dėl žvalgybos Sovietų Sąjunga gavo informaciją, reikalingą atominės bombos gamybai, yra mitas. 1950 m. Sovietų Sąjungoje jau 600 tūkst. žmonių dirbo bombos gamybos srityje, 200 tūkst. ieškojo urano, dar 200 tūkst. įvairiose pagalbinėse laboratorijose. Tai buvo L.Berijos ir I.Kurčiatovo kuruojamas projektas. Vis dėlto 1944 m. vokietis mokslininkas Klausas Fuchsas, kuris pasirodo ir filme, buvo J.R.Oppenheimerio komandoje ir galiausiai nutekino techninę informaciją, leidusią sovietams galbūt vieneriais metais paspartinti bombos sukūrimą. Yra žinoma, kad pirmasis branduolinis ginklas, išbandytas Sovietų Sąjungoje, buvo būtent J. R. Oppenheimerio liepos 16 d. sukurtos bombos kopija.“
Šiokiais tokiais mitais, pasak istorikės, apipintas ir filme minimas Antrojo pasaulinio karo šalių nugalėtojų susitikimas. Būtent dėl to J. R. Oppenheimeris buvo skubinamas ginklą pabaigti iki Potsdamo konferencijos pradžios, kad prezidentas H.Trumanas galėtų paskelbti turintis branduolinį ginklą: „H. Trumanas į Potsdamą vyko tartis su kitų šalių nugalėtojų vadovais, kaip atrodys Europa, norėjo parodyti JAV galią. Yra versija, kad kai H.Trumanas apie ginklą užsiminė Josifui Stalinui, šis atsakė: „Liuks, panaudokite tai prieš japonus“ arba „Yes, thank you“, bet tai – mitai. Iš tiesų J.Stalinas nutylėjo, tik linktelėjo galva, nes tai nebuvo labai jį nustebinusi naujiena – apie ginklo gamybą jis buvo girdėjęs jau nuo 1942 m.“
„Raudonojo maro“ ir naujovių baimės
Dr. I.Zakšauskienė atkreipia dėmesį, kad J.R.Oppenheimeris, priešingai nei daugelis didžių mokslininkų ir išradėjų, dažniausiai neminimas istorijos vadovėliuose. Taip galėjo nutikti dėl Amerikoje šeštajame dešimtmetyje įsivyravusios Josepho McCarthy eros – kovos su „raudonuoju maru“ – didelio priešiškumo viskam, kas susiję su komunizmu, ir paties J.R.Oppenheimerio aktyvaus pasipriešinimo atominio ginklo panaudojimui.
„J.R.Oppenheimeris ne vieną kartą atvirai sakė, kad sovietai turėtų turėti branduolinį ginklą, nes manė, kad jei galingos šalys turės branduolinį ginklą, tai sulaikys nuo jo panaudojimo. Manė, kad įsivyraus tam tikra lygybė ir susinaikinimo baimė, nes jis jau matė, koks šis ginklas pavojingas, ir suvokė, kad pats tą ginklą pasauliui sukūrė. Vis dėlto aš džiaugiuosi, kad šiandien mokslininkas vėl pripažįstamas, tegul ir per masinę kultūrą, nes istorikai ir fizikai niekada jo indėlio į mokslą ir istorinę eigą nekvestionavo“, – sako dr. I. Zakšauskienė.
Mokslininkė pabrėžia, kad nors J.R.Oppenheimeris ir atliko svarbiausią vaidmenį sukuriant bombą, jis nebuvo nepakeičiamas: „Tokie dalykai kaip internetas, dirbtinis intelektas – viskas, kas yra technologiškai nauja, iš pradžių gąsdina, bet kartu ir labai traukia. Dėl kare silpstančios Vokietijos dalis vokiečių fizikų vyko į JAV, pats A.Einsteinas toliau dirbo, tyrė ir kūrė. Tai jeigu ne J.R.Oppenheimeris, kitas mokslininkas šį darbą būtų atlikęs.“
