Tai – masalas, kuriuo siekiama pritraukti rusų ugnį, iššvaistyti priešo šaudmenis, raketas ir bepiločius orlaivius, kartu apsaugant tikrąją įrangą ir ją aptarnaujančius karius.
Komanda iš plastiko, medienos atliekų, putplasčio ir metalo formuoja pažangių ginklų sistemų kopijas – pakankamai tikslias, kad įtikintų rusų dronų operatorius ir mūšio vietoje esančius karius, kad čia yra tikri kariniai taikiniai.
Sėkmę jie matuoja pagal tai, kaip greitai sunaikinami jų gaminiai. „Kai kariškiai ateina pas mus ir sako: „mes jų nebeturime“, vadinasi, mums pilnai pavyko atlikti savo darbą“, – sako vienas iš kūrėjų.
Netoli dirbtuvių esanti spinta prigrūsta šios veiklos sėkmę liudijančių suvenyrų. Tarp jų – Irano gamybos drono kamikadzės „Shahed“ variklis ir sutraiškyti fragmentai, sudaužytas rusų gamybos bepiločio „Lancet“ sparnas – kurie buvo apgauti ir atakavo netikrą įrangą.
Pataikymas į tokį „masalą“ Rusijai brangiai kainuoja – be to, tai reiškia, kad tikros Ukrainos pozicijos bus atakuojamos jau mažiau. „Tai gali išgelbėti mūsų vaikinų, mūsų draugų, kurie tarnauja, gyvybes, – priduria darbuotojas. – Esame susitarę su kariuomene, kad jie dalinsis atakų (prieš „masalą“) nuotraukomis ir liekanomis – kaip įrodymu, kad gerai padirbėjome“.
Visi darbuotojai yra plieno bendrovės „Metinvest“, kuri valdė plieno gamyklą „Azovstal“ Mariupolyje, darbuotojai, komandiruoti neribotam laikui. Šios gamyklos apgultis praėjusį pavasarį tapo Rusijos brutalumo simboliu.
Trys įmonės vyresnieji vadybininkai sugalvojo gaminti ginkluotės muliažus karo pradžioje, kai Ukrainos kariuomenės ginkluotė nebuvo labai gausi ir stipri. Vakarų ginkluotės srautas, padėjęs sulaikyti Rusiją, buvo dar tik pradėjęs plūsti per sieną.
„Manėme, kad jei rusai pamatys daug ginklų, išsigąsti judėti į priekį arba apšaudyti teritoriją. Tai psichologinis ginklas, – sako vienas iš jų. – Kompanija tai visiškai palaikė“.
Pagrindinis „Metinvest“ akcininkas yra turtingiausias Ukrainos žmogus Rinatas Achmetovas, kuris asmeniškai parėmė muliažų projektą.
Muliažų kūrėjai reguliariai atnaujina savo „gamybos liniją“ – kad imituotų naujus atvykėlius į sparčiai besiplečiantį Ukrainos arsenalą ir gamintų tikroviškesnius modelius. „Karo pradžioje viskas buvo labai paprasta, rusai ką nors pamatydavo ir bandydavo pataikyti“.
Abiem pusėms naudojant muliažus – Ukrainos kariuomenė tyčiojosi iš Rusijos už tai, kad ši dislokavo pripučiamus tankus, kurie labai greitai subliūkšta – rusai dabar vykdo daugiau žvalgybos, kad patikrintų pastebėtus objektus. Tačiau komanda tiki, kad jų projektai gali išlikti vienu žingsniu priekyje.
Pastaruoju metu tai apima muliažus, imituojančius tikrų ginklų sistemų šilumą, todėl modeliai atrodo įtikinamai ne tik dienos šviesoje, bet ir naktį, kai stebimi termovizoriais.
„Priešas nėra kvailas. Turime prisitaikyti prie realybės, savo darbe visada pridedame ką nors naujo. Ir patys save taip vertiname – jei išsiuntus naują modelį nieko neatsitinka, jei jis nepritraukia ugnies, vadinasi, kažką suprojektavome ne taip“, – sako kūrėjai.
Užsakymai iš kariuomenės atkeliauja užšifruotais pranešimais. Neseniai „Guardian“ matytas trumpas susirašinėjimas skambėjo taip: „Ar galėtumėte pabandyti tai padaryti? Norime 50 vienetų.“
„Metinvest“ dizaineris sutiko ir ėmėsi darbo. Pirmoji stotelė – „Google“, kad parsisiųstų daugiau atkuriamos įrangos vaizdų. Tada domėjimasis, kokios medžiagos galėtų įtikinamai atrodyti su maskuojamaisiais dažais. Muliažų kūrėjai naudoja viską – nuo kanalizacijos vamzdžių iki išmestų medinių pakuočių ir senų naftos statinių.
Kai jie pagaliau ėmėsi darbo, didelės apimties ginklų sistemų atspausdintos kopijos buvo pateiktos kaip gairės darbuotojams, kurie kruopščiai išmatavo kiekvienos detalės trafaretus – iki pat „ginklus“ gabenančių transporto priemonių ratų veržlių.
Paruoštą „masalą“ lengva transportuoti plokščia pakuote – jie surenkami jau fronte, kur „artilerijos ginklą“ galima sukonstruoti vos per 20 minučių.
Nė vienas iš komandos narių neturi teatro ar scenografijos patirties, tačiau jų meistriškumas yra nepriekaištingas. Jie tiki, kad jų kūriniai yra pranašesni už pripučiamus muliažus, kurie taip pat gaminami Ukrainos kariams. Daugumos kūrinių metalinis „stuburas“ reiškia, kad juos galima pataisyti ir po dalinio pataikymo – priešingai nei pripučiamus.
„Kariškiai mums sakė, kad su pripučiamu „masalu“ kyla tam tikrų problemų. Dėl vėjo ar tam tikrų oro sąlygų jis gali linguoti ir neatrodyti tikroviškas“, – teigia kūrėjai.
Tokios apgaulės istorija yra beveik tokia pat sena kaip ir pats karas. Vienas iš pirmųjų pavyzdžių – Trojos arklys – pateko į anglų kalbos žodynus kaip trumpinys, reiškiantis „slaptą ketinimą pakenkti priešui arba jį sužlugdyti“, – pastebi muliažų kūrėjai.
Pirmą kartą fiktyvius tankus sąjungininkų pajėgos labai efektyviai panaudojo per Antrąjį pasaulinį karą. Tame konflikte JAV turėjo visą „karinių vaiduoklių“ diviziją – 23-iąją specialiųjų pajėgų vadavietę, kuri taip pat naudojo garso efektus, klaidingus radijo signalus ir daugybę kitų iliuzijų, kad imituotų didelių karinių pajėgų judėjimą. Kai kurie vyrai vėliau dirbo kine ir teatre.
Bet ukrainiečių „masalo“ gamintojų komanda jau nekantrauja, kada nebeteks darbo. „Mes laukiame pergalės ir norime atsikratyti šio darbo“, – sako jie. Bet kadangi ukrainiečių režisieriai jau kuria pirmuosius filmus apie karą, kai kurie šių vyrų kūriniai gali likti „ginklais“ dar ilgai po to, kai nutils tikrieji ginklai.
Parengta pagal „The Guardian“.
