Tačiau būtent Blocksbergu praminta netoli Gintaro įlankos stūksanti kopa ir yra ta pirmoji, tikroji, ant kurios Valpurgijos naktį paslapčia renkasi visos pamario ir pajūrio raganos.
Kas nebuvę – aplankykite. XIX a. menantis Raganų kalnas slepiasi Juodkrantės šiaurinėje dalyje, šalia gūdžios sengirės ir vaiduokliškos Nuodėmių daubos. Ten pajusite ir paties Johanno Wolfgango Goethės istorinį šleifą.
Skulptorių simpoziumas
Raganų kalnas (vok. Blocksberg) iki praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio buvo vienas: jis slepiasi Juodkrantės šiaurinėje dalyje ir dabar išsiskiria nebent tuo, kad ant mišku apaugusios kopos pastatytas sovietinis metalinių konstrukcijų švyturys.
Pavadinimą pasiskolino visai kita ir kitokį vardą turėjusi kopa Juodkrantėje (dėl švenčiamos vasaros saulėgrįžos vietos buvo vadinama Jono kalnu). Tiesa, norint atskirti vienodai skambančias kopas, tikrasis Raganų kalnas buvo pervadintas Raganos kalnu, tačiau šis vardas nelabai prigijo.
Dabartinio turistinio Raganų kalno pavadinimo gimimas susijęs su menininkais: 1979 m. į kurortą iš visos Lietuvos suvažiavo medžio drožėjai ir kalviai, kurie kūrybinės stovyklos metu ant parabolinių kopų masyvo pastatė pirmąsias 25 ąžuolines skulptūras (dabar jų – apie 80).
Liaudies meistrų plenerai įgavo pagreitį, ir kopa ilgainiui virto viena nuostabiausių ir mistiškiausių vietovių visoje Europoje. Mitologinių, pasakų būtybių namais.
Menininkai išradingai panaudojo pačios gamtos sukurtą, šimtamečiais medžiais apaugusių kopų iliuminaciją: kompleksas natūraliai padalytas į šviesiąją ir tamsiąją puses.
Iš pradžių takas, kurį prie kelio pasitinka laumė su kirviu (skulptorių pagrindiniu įrankiu), yra gana platus, saulėtas, todėl čia lankytojus sveikina teigiami tautosakos pasaulio personažai: milžinė Neringa, žvejys Kastytis, sesuo Elenytė su savo dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, ir kt. Miškui tamsėjant, siaurėja ir takelis.
Baugiausiose vietose su apačioje žiojinčiomis parabolinių kopų daubomis pasitinka velniai, slibinai, raganos, laumės, net pats Liuciferis.
Kaip ir pasakose, taip ir Raganų kalno skulptūrų take reikia laimingos pabaigos, todėl kelionės gale laukia pragystantys gaidžiai, griežiantys kaimo muzikantai, besisukančios šokio verpete poros, atsipalaiduoti kviečia sūpynės, lipynės, žaidimai.
Jokiu būdu nemenkinant skulptorių darbo bei pačios idėjos, kuri virto įstabiu medinių skulptūrų ansambliu po atviru dangumi, norisi papasakoti ir apie kitą Raganų kalną, kuris laiko tėkmėje iš buvusios nuostabios regyklos virto eiline pušimis apaugusia kopa. Galbūt susipažinę su jos istorija Juodkrantės lankytojai susidomės šiuo kurortinio aukso amžiaus reliktu bei ras laiko jį aplankyti.
Pagoniški pėdsakai
Reikėtų atsukti laiką atgal ir nusikelti į XIX a. pabaigą, kai Juodkrantė skleidė vieną po kito besivystančio, pirmojo visame pusiasalyje kurorto žiedus.
Tais industrinės epochos Vakarų Europoje laikais, kai Vokietijos imperijos didmiesčiuose žmonės kentėjo nuo oro taršos, sirgo kvėpavimo takų ligomis, radosi natūralus poreikis sveikatintis.
Ši aplinkybė buvo viena iš priežasčių, kodėl nuostabia sengire parabolinėse kopose apaugusi Juodkrantė tuomečiuose Rytprūsiuose iš kuklaus žvejų kaimelio ėmė transformuotis į prabangų kurortą. Jo devizas – tyro oro, miško, klimato kurortas.
Vien natūralios gamtinės aplinkos neužteko, todėl imta kurti įvairius teminius pasivaikščiojimo takus, miško promenadas, kopoms sugalvoti vardai, ir visa tai turėjo masinti turistus, užimti juos. Juodkrantės šiaurinėje dalyje šešėliuose skendinti pelkėta dauba tiko mistinei aplinkai sukurti.
Juoba kai šalia žlegsinčio, juodo it smala dumblyno augo Nuodėmių, arba Griekų, liepa. Šis apie 400 metų turėjęs ir per Antrąjį pasaulinį karą mistiškai sunykęs medis bei pati dauba siejami su pagoniško kulto vieta.
Pasakojama, kad dar XVIII a. prie storulės Griekų liepos slapčia rinkdavosi žmonės ir melsdavosi baltų dievams, atgailaudavo už nuodėmes. Medis būdavo puošiamas gėlėmis, prie jo rinkdavosi padūmoti senoliai. Net vietiniai dorai nusižengę jaunuoliai čia būdavo teisiami.
Pati ūksminga, dumblėta vieta, vokiškai pavadinta Grickinn, Griekinn, jau žymima 1859 m. žemėlapyje.
1897 m. į Juodkrantę atvykusio vietos parapijos liuteronų kunigo Eugeno Lotto 1903 m. išleistame iliustruotame vadove po Juodkrantės kurortą rašoma, jog Rytų Prūsijos šiaurinėje dalyje gyvenantys žmonės nebuvo nutolę nuo pagonybės ir dar apie 1750 m. akivaizdžiai vyko naktinės pagoniškos sueigos ar susirinkimai, o aukojimo šventės buvo baudžiamos.
Tokios sueigos dažnai vykdavo slaptose, nutolusiose vietose prie senų ąžuolų ar liepų, todėl ir Nuodėmių (Griekų) liepos bei pačios daubos pavadinimai sietini su krikščioniškame pasaulyje daroma nuodėme garbinant pagonių dievus.
Poetas ir raganos
Taigi, šioje šiurpą keliančioje aplinkoje buvo nutarta sukurti dar vieną mistinį traukos objektą: šalia Griekų daubos esančią kopą pakrikštyti Blocksbergo, arba Raganų kalno, vardu.
Klaipėdos universiteto istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė savo knygoje „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“: nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m.“ (2018 m.) rašė, jog terminu „Blocksberg“ vokiečių ir skandinavų folkloro tradicijoje įvardijama „raganų susibūrimo vieta“ ant aukšto kalno, kur jos siaučia visą naktį iš balandžio 30 d. į gegužės 1 d.
„Tai tradicinė pavasario šventė, kurios šaknys siekia germanų mitologijos klodus, todėl kiekvienas regionas turėjo savo Blocksbergą (asociacija su vok. Block – didelis granito luitas, t. y. kalnas). Žymiausias Blocksbergas (istoriniai šaltiniai užfiksavo jau 1540 m.) – Harco (vok. Harz) kalnuose (VFR, Žemutinės Saksonijos žemė) esantis Brokeno kalnas (1 142 m), kurio dalis nuolat pasislėpusi rūke, apsuptas senų kalnų, todėl alsuojantis mistine dvasia.
Čia apsilankęs J.W.Goethe buvo taip paveiktas šio kalno atmsosferos, kad tragedijoje „Faustas“ išgarsino jį Valpurgijos nakties raganų siautėjimo scenoje. Analogiškai mistine atmosfera alsuojanti Juodkrantės kraštovaizdžio vieta, netoli senosios Griekų vietos, <...> XIX a. pabaigoje promenadų tinklo kūrėjams atrodė tinkama pritaikyti populiariai „Blocksbergo idėjai“, – rašė mokslininkė.
Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 1923 m., šis mistinis objektas nebuvo užmirštas, tačiau kopos pavadinimas sulietuvintas, ir tapo Raganų kalnu. Imta pasakoti, kad nuo neatmenamų laikų čia mėgo rinktis ne tik žmonės, bet ir velniai su raganomis, kurie keldavo puotas. Savaip interpretuojant baltiškąją mitologiją įvardyta ir deivė Ragė, kuri ant kopos apsilankydavo metiniuose trumpųjų naktų sąskrydžiuose.
Įrengė regyklą
Dabar istorinis Raganų kalnas atrodo nebe taip, kokį jį regėjo prieškario kurortininkai. Anuomet ant pačios kopos viršūnės buvo pastatytas įstabus medinis bei įstiklintas paviljonas, pavadintas Wernerio regykla (vok. Wernerblick). Taip buvo pagerbtas pirmasis kurorto komisaras Rudolfas Werneris, daug prisidėjęs prie pagrindinių pasivaikščiojimo takų Juodkrantės sengirėje kūrimo.
„Į Blocksbergo paviljoną vedė ilgi laiptai (vienų šaltinių žiniomis, 85, kitų – 92 laipteliai). XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje beveik 60 metrų aukščio kopa, ant kurios stovėjo apžvalgos paviljonas, amžininkų liudijimu, buvo plika, o jos želdinimo darbai tik pradėti <...>.
Blocksbergo paviljono stiklų spalvos buvo raudona, mėlyna, žalia, pabrėžiant, kad tuomet tai buvo madingos spalvos. Vaizdas, kuris atsiverdavo nuo Blocksbergo, užburdavo kiekvieną čia apsilankiusįjį, ir tai užfiksavo daugelis rašiusiųjų apie šią išskirtinę kraštovaizdžio impresiją“, – knygoje pasakojo doc. dr. N.Strakauskaitė.
Kai dar kopos apželdinimui pasodintos pušaitės buvo žemos, nuo kopos galėjai matyti panoramą 360 laipsnių kampu. Ja dar džiaugėsi tarpukariu Juodkrantę aplankę lietuvaičiai.
„Kopiame į „Raganų kalną“. Kaip ant delno didinga jūra, tolumoje Klaipėdos fabrikų kaminai ir pati Neringa į siaurutę juostelę susiliejusi. Kairiau – pavasarį žuvusio laivo „Neringa„ stiebai bekyšą iš vandens matyti. Leidžiamės nuo „Raganų kalno„, kopiame į toliau už miestelio esantį Ievos kalną“, – 1938 m. savo įspūdžiais dienraštyje „Vakarai“ dalijosi jaunasis amatininkas.
Be kita ko, šalia Ievos kalno ir sukurtas naujasis turistų traukos centras, dabar žinomas Raganų kalno pavadinimu. Pastarojo raganos savo populiarumu jau senokai nukonkuravo tas senąsias, kurios... Kas žino, gal dar tebesirenka tą stebuklinę pavasario naktį pasiautėti ir priminti apie save.
