Važiuodama į interviu visada būnu optimistiškai nusiteikusi – man jie yra maloniausia istorijų ruošimo proceso dalis. Tačiau šį kartą jaučiuosi kitaip.
Ekskursijos Onkale, esančiame 450 m gylyje po žeme, metu bus galima pamatyti uolienoje iškaltus tunelius, kuriuose 100 000 metų bus saugomos itin radioaktyvios atliekos, ir tai staiga mane priverčia sunerimti.
Ruošiuosi aplankyti pirmąją pasaulyje nuolatinę panaudoto branduolinio kuro saugyklą.
Važiuodamas beveik tuščiu keliu pietvakarių Suomijoje sulėtinu greitį ir bandau įsivaizduoti, kaip atrodys šis šiaurės kraštas su didžiulėmis pušimis po 1000 metų arba po 10 000 metų.
Ar gražiuose nameliuose, išsibarsčiusiuose aplink Olkiluoto salą, bus žmonių? Jei taip, ar jie kalbės suomiškai? Ar jie apskritai vartos kokią nors kalbą? Ir, svarbiausia, ar jie žinos apie galimą pavojų, slypintį Onkalo saugykloje, slypinčioje žemėje po jų kojomis?
Šiuo metu branduolinių elektrinių kuro kanistrai laikomi laikinose saugyklose visame pasaulyje.
Suomija yra pirmoji šalis, įgyvendinanti (kaip tikimasi) nuolatinį sprendimą. Po dvejų ar trejų metų labai radioaktyvios atliekos bus palaidotos giliai po žeme, po to, kai bus supiltos į ketaus ir vario cilindrus ir aplietos bentonito moliu.
Kalbėdama telefonu su Onkalo darbuotojais nejaučiau nė menkiausio nerimo, tačiau dabar jaučiu baimę. Padeda tai, kad mūsų priėmėjai iš bendrovės „Posiva“, valdančios šią aikštelę, pirmiausia mums parodo saugos vaizdo įrašą. Jį žiūriu kartu su kitais lankytojais – dviem vokiečių televizijos komandomis.
Filmuke sakoma: „Neatsiskirkite nuo grupės. Ištikus nelaimei, laikykitės gido nurodymų. Tai aktyvi statybų aikštelė, todėl saugokitės transporto priemonių ir technikos. Kilus gaisrui, sekite paskui gidą iki artimiausios slėptuvės.“ Vaizdo įraše matyti, kaip grupė žmonių ramiai eina į ugniai atsparią kapsulę, kiekvienas turi po atskirą deguonies šaltinį. Įėjus į vidų, jų gidas kiekvienam paduoda po butelį vandens. Viskas atrodo labai organizuotai.
„Ar kada nors esate patekę į avarinę situaciją ten apačioje?“ – klausiu vieno iš mūsų gidų, „Posiva“ mokslinių tyrimų ir plėtros koordinatoriaus Johannoso Hanseno.
„Tik vieną, bet tai buvo netikras pavojus“, – atsako jis su šypsena.
Paskui mūsų paprašoma apsivilkti saugos priemones: ryškiai geltoną gerai matomą striukę, neperšlampamus batus, šalmą su skydeliu ir diržą su žibintuvėliu. Kiekvienam iš mūsų įteikiama po nedidelę pakuotę, kurioje yra gelbėjimosi kaukė, kuri mus turėtų apsaugoti nuo su ugnimi susijusių dujų 15 minučių. Su palengvėjimu išgirstu, kad šalmai turi sekimo įtaisą, todėl žmonės iš virš žemės esančio valdymo kambario visada žinos, kur tuneliuose randuosi.
Su šia nuraminančia mintimi pražygiuoju pro apsaugos vartų turniketą kaitrioje vidurdienio saulėje ir įlipu į automobilį. Mūsų gidas nedvejodamas įvažiuoja į tarnybinį tunelį. Po akimirkos viskas pasidaro labai tamsu.
Iki Onkalo tarnybinės stoties, kuri yra 437 m gylyje, nuvažiuojame per 15 minučių. Kai 4,5 km ilgio tunelis pradeda vingiuoti žemyn, pamatome standartinį kelio ženklą, nurodantį 20 km/val. greičio apribojimą. Ant tunelio sienų reguliariais intervalais išdėstyti žali ženklai, nurodantys, kiek nutolome nuo žemės paviršiaus.
Tai daug mažiau baisu, nei maniau, kad bus. Manau, kad atsipalaiduoti mane verčia tai, kad matau, jog esame ne vieni. Tunelis siauras – jis skirtas vienai transporto priemonei, – bet kai pravažiuojame įlanką, pastebime sunkvežimius ir lengvuosius automobilius. Tai tarsi važiuoti judria statybų aikštele, tik įrengta oloje.
Stebėtinai greitai pasiekiame tarnybinę stotį – tai erdvi, gerai apšviesta patalpa su skalda po kojomis. Čia daug sunkiosios technikos ir eilė didelių konteinerių, pripildytų statybinių medžiagų. Du vyrai, stovintys ant vyšninio keltuvo, dirba prie ventiliacijos šachtų lubose. Kiti du darbininkai kalbasi virš konteinerių, apsuptų masyviais kabeliais.
Atrodo keistai įprasta: žmonės dirba savo darbą, tarsi būtų gamykloje virš žemės. Čia maloni 14 laipsnių Celcijaus temperatūra, o oras švarus: įrengta vėdinimo sistema, nesijaučia dulkių ar drėgmės kvapo.
Mūsų gidai paaiškina, kaip branduolinių atliekų kanistrai į aptarnavimo zoną atvyks liftu, važiuojančiu tiesiai žemyn iš paviršiuje esančios hermetizacijos gamyklos. Keltuvo šachtos nematome – jos statyba dar vyksta. Kol kas ją dengia didelės durys, pažymėtos dviem dideliais raudonais X.
Kai čia bus pradėtas saugoti panaudotas branduolinis kuras, kanistrai iš šios keltuvo aikštelės bus nuleidžiami toliau žemyn į sandėliavimo tunelį, kur juos paims robotai ir nugabens į vertikalias sandėliavimo duobes – jų galutinio poilsio vietas.
Mums rodomas demonstracinis sandėliavimo tunelis. Jo įėjimas daug tamsesnis nei tarnybinės zonos, o grindys nelygios ir šlapios, vietomis purvinos. Sienos yra plikos uolienos, kurios žibintuvėlio šviesoje blizga.
Suprantu, kad pamečiau mažą rausvą laidelį, jungiantį fotoaparatą su radijo mikrofonu, ir grįžtu jo ieškoti. Tuomet pajuntu baimės akimirką.
Esu vienas tamsiame tunelyje, kuriame panaudotas branduolinis kuras gulės tūkstantmečius. Stoviu vietoje, į kurią nuo 2025 m. 100 000 metų neturėtų įkelti kojos joks žmogus.
Tai taip aiškiai parodo, koks trumpas yra mūsų gyvenimas. Mintyse susimąstau, kokia menka 100 000 metų dalis yra mano pačios gyvenimas.
Prisimenu, kaip prieš 30 metų slidinėjau Alpėse, buvau apsupta tokio tiršto rūko, kad nežinojau, į kurią pusę eiti – aukštyn ar žemyn.
Tuomet pirmą kartą stipriai suvokiau, kokie trapūs esame susidūrę su Žemės galia. Šį suvokimą antrąjį kartą man suteikė Onkolo uola.
Parengta pagal „BBC“.
