Ten, cirkuliuojančioje šilumoje, sklindančioje iš apačioje esančio ugnikalnio, tūkstančiai Muusoctopus robustus rūšies aštuonkojų renkasi poruotis ir perėti kiaušinius.
Dabar, po daugybės nardymų, skirtų stebėti šią vietą, Monterėjaus įlankos akvariumo tyrimų instituto (MBARI) jūrų mokslininko Jameso Barry vadovaujama komanda išsiaiškino šios ypatingos vietos žavesį: ugnikalnio skleidžiama šiluma pagreitina kiaušinių vystymąsi ir padidina tikimybę išgyventi.
„Naudodamiesi pažangiomis MBARI jūrinėmis technologijomis ir bendradarbiaudami su kitais vietos mokslininkais, galėjome labai išsamiai tyrinėti aštuonkojų sodą ir išsiaiškinti, kodėl čia susirenka tiek daug giliavandenių aštuonkojų, – sako J.Barry. – Šios išvados gali padėti mums suprasti ir apsaugoti kitas unikalias giliavandenių buveines nuo klimato poveikio ir kitų grėsmių.“
Aštuonkojų sodas – taip šią vietą imta vadinti – atrodo esantis kiek neįprastoje vietoje atsižvelgiant į aštuonkojų fiziologiją.
Jis yra 3 200 metrų po vandenyno paviršiumi, nuolatinėje afotinės zonos tamsoje. Tačiau tyrėjai suskaičiavo 4707 perinčias pateles 2,5 hektaro plote, esančiame vietovės centre – o iš visoje šioje teritorijoje yra net 20 000 aštuonkojų.
Aštuonkojai, kaip ir daugelis jūros gyvių, yra šaltakraujai; vidutinė aplinkos temperatūra Davidsono gajoto gelmėje – apie 1,6 laipsnio Celsijaus – lėtina jų medžiagų apykaitą.
Esant tokiai temperatūrai, tikimasi, kad galvakojų, kuriuos mokslininkai dėl jų opalinio blizgesio vadina „perlo“ aštuonkojais, kiaušiniai išsiris per penkerius–aštuonerius metus.
Per trejus metus tyrėjai nuotoliniu būdu valdomu aparatu atliko 14 nardymų, kurių metu išsamiai tyrinėjo ir dokumentavo aštuonkojus. Jie atidžiai stebėjo aštuonkojų skiriamuosius požymius, taip pat vietas, kurias aštuonkojų motinos pasirinko kiaušinių dėjimui ir saugojimui.
Silpnas vandens cirkuliavimas povandeniniame kalne buvo užuomina, kodėl pasirinkta būtent ši vieta. Jis atsiranda, kai šiltesnis vanduo susimaišo su daug šaltesniu. Tai leido manyti, kad čia slypi anksčiau nežinomas hidroterminis šaltinis.
Jie nustatė, kad aštuonkojų perėjimo vieta paprastai būna kalno plyšiuose, o tie plyšiai – tai vietos, kur šiluma skverbiasi iš jūros dugno apačios, sušildydama vandenį iki palyginti malonios 11 laipsnių Celsijaus temperatūros.
Komanda nustatė, kad tokia temperatūra yra daug palankesnė aštuonkojų medžiagų apykaitai ir kiaušinių inkubacijai. Stebėdami atskirus aštuonkojus, jie nustatė, kad Muusoctopus robustus rūšies aštuonkojų inkubacijos laikotarpis sutrumpėjo iki maždaug 21 mėnesio. Šiluma pagreitino embrionų augimą ir motinų medžiagų apykaitą.
Neaišku, ar šiluma yra būtina, kad aštuonkojai galėtų perėti, tačiau akivaizdu, kad ji yra naudinga. Trumpesnis inkubacijos laikotarpis smarkiai sumažina tikimybę būti suėstiems plėšrūno, todėl ilgainiui padidėja aštuonkojų galimybės išgyventi, teigia mokslininkai.
„Jūros gelmė yra viena sudėtingiausių aplinkų Žemėje, tačiau gyvūnai išvystė išmanių būdų, kaip susidoroti su šalta temperatūra, amžina tamsa ir dideliu slėgiu. Labai ilgas perėjimo laikotarpis padidina tikimybę, kad motinos kiaušiniai neišgyvens, – sako J.Barry. – Aštuonkojės, perinčios prie hidroterminių šaltinių, suteikia savo palikuonims pranašumą.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Science Advances“.
Parengta pagal „Science Alert“.
