Filmas „Oppenheimer“: kas yra faktai, o kas – fikcija?

Nors filme daugiausia dėmesio skiriama keleriems mokslininko gyvenimo metams, nemažai kalbama ir apie mokslą, politiką bei romantiškus santykius.

„Istorikai kartais jį vadina sudėtinga asmenybe, – apie J.R.Oppenheimerį sako mokslo ir branduolinių technologijų istorikas, Stevenso technologijos instituto profesorius Alexas Wellersteinas. – Negalima pateikti paprastos jo versijos“.

Parengtas pagal knygą „American Prometheus: The Triumph and Tragedy of J. Robert Oppenheimer“ (liet. „Amerikos Prometėjas: Roberto Oppenheimerio triumfas ir tragedija“, kurią parašė Kai Birdas ir Martinas Sherwinas, filmas gana tiksliai atspindi audringą ir neįprastą šio žmogaus gyvenimą.

Tačiau tai nereiškia, kad filme nėra tam tikrų pagražinimų ar neatitikimų. A.Wellersteinas nurodė, kurios iš flimo „Oppenheimer“ scenų atspindi faktus, o kas yra fikcija.

Studijuodamas Kembridže XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje Oppenheimeris turėjo galimybę susipažinti su daugeliu svarbių fizikų, tarp jų ir Patricku Blackettu, „kuris man labai patiko“, – rašė jis vėliau.

Knygoje „American Prometheus“ K.Birdas ir M.Sherwinas rašo, kad J.R.Oppenheimeris žavėjosi P.Blackettu, kuris buvo jo mokytoju. Tačiau būsimasis Nobelio premijos laureatas P.Blackettas buvo praktikas, vertęs savo mokinį J.R.Oppenheimerį atlikti laboratorinius darbus, kurie šiam atrodė sunkūs – jis mieliau lankydavo paskaitas ir skaitydavo.

Būdamas Anglijoje, J.R.Oppenheimeris gyveno „apgailėtinoje skylėje“ ir kai kuriomis dienomis kankindamasis gulėdavo ant grindų. Galiausiai jam tai taip nusibodo, kad jis į P.Blacketto obuolį prileido cheminių medžiagų. Filme Nielsas Bohras vos neatsikando obuolio, bet ši scena buvo sugalvota dėl dramatinio efekto. (Iš tikrųjų, J.R.Oppenheimerį su N.Bohru supažindino Ernestas Rutherfordas).

Kembridžo pareigūnai sužinojo apie incidentą, bet J.R.Oppenheimerio tėvas įtikino juos nepateikti kaltinimų. Vietoje to J.R.Oppenheimeriui buvo paskirtas lygtinis paleidimas ir jis turėjo lankytis pas psichiatrą.

Pasak „American Prometheus“, „Oppenheimeris nustebino savo kolegas, pravesdamas paskaitą olandų kalba“ – praėjus vos šešioms savaitėms po to, kai atvyko į Leideno miestą Olandijoje.

„Nemanau, kad tai buvo labai gera olandų kalba, bet ji buvo įvertinta teigiamai“, – sakė J.R.Oppenheimeris.

Ten jis palaikė trumpalaikius santykius su moterimi, kuri galbūt padėjo jam išmokti kalbą, rašė biografas ir fizikas Abrahamas Paisas.

Filme J.R.Openheimeriui išmokti olandų kalbą prireikė tik šešių savaičių. Tačiau A.Wellersteinas pabrėžia, kad jis galėjo skirti laiko kalbos mokymuisi iš anksto. Tą vasarą J.R.Oppenheimeris porą savaičių praleido Naujojoje Meksikoje, kur gydėsi nuo tuberkuliozės.

Kas gali pasakyti, kad tarp C.Baudelaire ir E.E. Cummingso skaitymo jis nesitobulino olandų kalbos?

Knygoje „American Prometheus“ rašoma, kad 1941 m., kai Peteriui Oppenheimeriui buvo vos du mėnesiai, Robertas ir Kitty dviem mėnesiams jį paliko su Haakonu ir Barbara Chevalierais. Robertas paaiškino, kad jo žmona buvo išsekusi, ir jie abu išvyko į šeimos rančą Perro Caliente netoli Los Pinoso, Naujosios Meksikos valstijoje.

Tačiau filme susitarimas susiejamas su Kitty girtavimu, parodant, kaip Robertas išveža Peterį po scenos, kurioje Kitty yra girta ir nusivylusi, kad jai vienai tenka visą dieną rūpintis kūdikiu.

1943 m. rugsėjį Nielsas Bohras vos spėjo pabėgti iš nacių okupuotos Danijos, per Švediją. Po kelių mėnesių N.Bohras atvyko į Los Alamosą, pasiruošęs papasakoti J.R.Oppenheimeriui ir kitiems apie 1941 m. susitikimą su vokiečių fiziku Werneriu Heisenbergu.

Filme apipylęs N.Bohrą klausimais, J.R.Oppenheimeris įsitikino, kad W.Heisenbergas kažkur „neteisingai pasuko“, o vokiečiai pakankamai atsiliko nuo amerikiečių – jei jie iš tiesų kūrė atominę bombą.

Tai supaprastinta tikrovės versija – bet iš esmės teisinga, sakė A.Wellersteinas.

Fizikas Davidas Hillas liudijo Senato posėdyje dėl Lewiso Strausso kandidatūros į prezidento Dwighto D. Eisenhowerio kabinetą. Jis sakė, kad dauguma mokslininkų norėtų, kad L.Straussas nebebūtų vyriausybėje, kaip vaizduojama filme  „Oppenheimer“.

Tačiau iš tikrųjų Amerikos mokslininkų federacijos pirmininkas Davidas Inglisas buvo tas, kuris pareiškė, kad L.Straussas iš „asmeninio keršto“ nusitaikė į J.R.Oppenheimerį, rašė žurnalas „Time“. D.Inglisas taip pat aptarė D.Strausso pasipriešinimą izotopų gabenimui į Europą medicinos tikslais.

Filme daug kalbama apie tai, kaip J.R.Oppenheimeris tyčiojosi iš L.Strausso nuogąstavimų, sakydamas, kad „atominei energijai galima panaudoti alaus butelį“ ir kad izotopai yra mažiau svarbūs nei elektroniniai prietaisai, bet „svarbesni nei sumuštinis“. Ši replika neva paimta iš 1949 m. vykusio Atominės energijos komiteto jungtinio komiteto posėdžio.

J.R.Oppenheimeris iš tikrųjų sakė, kad izotopai yra „mažiau svarbūs nei, tarkime, vitaminai“. Ši replika sukėlė juoką.

Aptardamas galimą atominės bombos poveikį filme, J.ROppenheimeris apskaičiavo, kad žuvusiųjų skaičius siektų nuo 20 000 iki 30 000.

„Niekada nemačiau nieko, kas leistų manyti, kad jie turėjo kokią nors realią metodiką, – sako A.Wellersteinas. Jis pažymi, kad sunku rasti nuorodų į šį skaičių, išskyrus fiziko Arthuro Comptono pasakojimą, kad J.R.Oppenheimeris jam sakė, jog, jo manymu, šis skaičius siektų apie 20 000.

Kai filme mokslininkai ir kariškiai skubėjo paruošti bombą „Trejybės“ bandymui, filme pavaizduota stipri perkūnija atsirado ne tik dėl dramatizmo.

Iš tikrųjų, iš pradžių bandymas buvo numatytas 4 val. ryto, o dėl oro sąlygų buvo nukeltas pusantros valandos.

J.R.Oppenheimeris filme tarsi orakulas išpranašauja, kad audra praeis, tačiau realiame gyvenime tą patį teigė Jacko Hubbardo vadovaujama meteorologų komanda.

Kariuomenės generolas leitenantas Leslie Grovesas neva grasino pakarti J.Hubbardą, jei jo orų prognozės bus klaidingos – tačiau dangus išsigiedrijo.

Faktas: R.Feynmanas stebėjo „Trejybės“ bandymą per automobilio stiklą

Fizikas Richardas Feynmanas prisiminė, kad įsėdo į sunkvežimį stebėti atominės bombos bandymo per automobilio priekinį stiklą – nes sakė, kad tai apsaugos jį nuo ultravioletinės spinduliuotės.

„Tikriausiai esu vienintelis žmogus, matęs tai tiesiogiai savomis akimis“, – sakė jis, nes visi kiti stebėjo bandymą per tamsius akinius.

L.Straussas filme piktinasi, kad J.R.Oppenheimeris „viską pakartotų iš naujo“ ir kad jis niekada nesakė, jog gailisi sukūręs atominę bombą.

„Tai 100 proc. tiesa, kad Oppenheimeris niekada viešai nieko panašaus nesakė, – teigia A.Wellersteinas. Tačiau branduolinių technologijų istorikas būtų norėjęs, kad filme kas nors kitas būtų tai apie J.R.Oppenheimerį pasakęs, o ne „vaikinas, kurį vaizduojate kaip visiškai nepatikimą gyvatę“.

Tačiau, pasak A.Wellersteino, J.R.Oppenheimeris iš tiesų gailėjosi, kad nesugebėjo sustabdyti ginklavimosi varžybų: „Jis apgailestavo dėl to, kas bus toliau, ir daug dirbo, kad to išvengtų“.

Filme išvardydamas kolegų mokslininkų nuogąstavimus dėl J.R.Oppenheimerio paskyrimo Los Alamoso laboratorijos direktoriumi, L.Grovesas J.R.Oppenheimerį vadina „diletantu“, kuris „nesugebėtų vadovauti mėsainių kioskui“.

A.Wellersteinas tai vadina tiksliu vertinimu, nes anot jo, J.R.Oppenheimeris dažnai peršokdavo nuo vienos temos prie kitos – priklausomai nuo to, prie ko dirbo jo studentai.

„Oppenheimeris domėjosi viskuo, – sakė vienas iš jo mokinių Robertas Serberis. Vienos sesijos metu galėjo būti aptariama elektrodinamika, kosminiai spinduliai ir branduolinė fizika.

Jei ne atominė bomba, J.R.Oppenheimeris tikriausiai būtų geriausiai žinomas dėl to, kad sustiprino teorinę fiziką Kalifornijos universitete Berklyje. Daugelis jo mokinių, įskaitant Davidą Bohmą, Philipą Morrisoną ir Willį Lambą, vėliau atliko svarbius mokslinius darbus.

„Tai didelis palikimas“, – sako A.Wellersteinas.

Tą dieną, kai Adolfas Hitleris įsiveržė į Lenkiją, J.R.Oppenheimeris ir jo studentas Hartlandas Snyderis paskelbė svarbų straipsnį apie „sunkiąsias žvaigždes“, kurioms baigiasi kuras ir jos suyra. Straipsnis buvo plėtojamas kelių kitų mokslininkų, tačiau J.R.Oppenheimeris daugiau šia tema neskelbė.

Fizikas teoretikas Kipas Thorne aprašo, kokia „išties keista“ tuo metu kitiems mokslininkams atrodė ši koncepcija. Net Johnas Wheeleris, 1967 m. išpopuliarinęs terminą „juodoji skylė“, šeštajame dešimtmetyje kovojo prieš šią idėją.

Rogeris Penrose 1964 m. aprašė juodąsias skyles ir už tai 2020 m. gavo Nobelio premiją. Po laimėjimo R.Penrose paminėjo J.R.Oppenheimerio ir R. Snyderio straipsnį, kaip vieną iš savo tyrimų įkvėpimo šaltinių.

Filme atkuriamas „Trejybės“ bandymas su ugnies kamuoliu ir dūmų pliūpsniais, o Cillianas Murphy recituoja J.R.Oppenheimerį, garsiai cituojantį Bhagavadgytą: „Dabar aš tapau Mirtimi, pasaulių naikintoju“.

Bauginančiai tylu. tada ateina sprogimo banga, kuri nubloškia kai kuriuos žiūrovus.

Po bombos sprogimo iš tiesų buvo tylu. „Galiausiai, praėjus maždaug pusantros minutės, staiga pasigirdo didžiulis triukšmas ir po to dundesys, panašus į griaustinį“, – vėliau prisiminė R.Feynmanas.

Filme „Oppenheimer“ sprogimą matė tik mokslininkai ir kariškiai, kurie stebėjo „Trejybės“ bandymą iš įvairių atstumų – tačiau liepsnos ryškumas, sprogimo garsas ir sprogimo bangos sukeltas drebėjimas neliko nepastebėti.

Jėga išmušė netoliese esančių miestų langus. Amarilo (Teksaso valstija) gyventojai blyksnį matė už daugiau nei 450 km.

Vyriausybė paskleidė versiją, kad sprogo šaudmenų sandėlis, bet niekas nenukentėjo.

„Filme jie sukuria įspūdį, kad bomba naudojama todėl, kad nenorima įsiveržti į Japoniją, o iš tikrųjų tuo metu apie tai buvo kalbama visai kitaip, – pasakoja A.Wellersteinas. – Tai – vėliau sukurta racionalizacija“.

1946 m. gruodį fizikas Karlas T.Comptonas laikraštyje „The Atlantic“ rašė, kad bombų numetimas buvo „apskaičiuotas lošimas“ ir kad karo sekretorius Henry Stimsonas bei kiti tikėjosi, jog tai užbaigs karą.

Atominių bombų taikinių parinkimas buvo sudėtingas procesas, kuriame dalyvavo daugybė žmonių, įskaitant J.R.Oppenheimerį ir karo sekretorių Henry Stimsoną. „Stimsonas yra labai įdomus personažas, o filme jis paverstas savotiška karikatūra“, – teigia A.Wellersteinas.

Per filme rodomą susitikimą H.Stimsonas sako, kad nereikėtų bombarduoti Kioto dėl jo kultūrinės reikšmės ir dėl to, kad jis su žmona ten nuvyko susituokę. „Jis tikrai lankėsi Kiote, bet nemanau, kad ten praleido medaus mėnesį“, – sako A.Wellersteinas.

Jo teigimu, sprendimas buvo gilesnis ir sudėtingesnis – ir turėjo toli siekiančių pasekmių miestams, kurie buvo bombarduojami.

„Oppenheimer“ pagrindinis veikėjas taip pat yra tarsi vienišas vilkas, vienintelis susitikimuose su L.Grovesu ir H.Stimsonu užduodantis klausimus apie ilgalaikes branduolinio ginklo pasekmes.

„Tai nebuvo kažkokia marginalinė pozicija, kurios laikėsi tik Oppenheimeris, – aiškina A.Wellersteinas. – Jis neabejotinai suvaidino svarbų vaidmenį ją propaguojant, tačiau ji buvo labai gerai priimta, ir kiti žmonės turėjo tą pačią idėją, ir daugybė žmonių aukščiausiu vyriausybės lygiu ją priėmė tikrai rimtai“.

Tarp jų buvo ir H.Stimsonas, kuris šias problemas pristatė prezidentui Harry Trumanui, teigia A.Wallensteinas.

Edwardas Telleris, kuris vėliau išrado vandenilinę bombą, neabejotinai išreiškė susirūpinimą, kad branduolinis ginklas gali uždegti Žemės atmosferą ir sukelti pražūtingas pasekmes.

„Netikėjau tuo nuo pat pirmos minutės, – vėliau sakė Hansas Bethe.

Tačiau J.R.Oppenheimeris kreipėsi ne į Albertą Einsteiną. „Einsteinas vis tiek nebūtų buvęs tam tinkamu, – sako A.Wellersteinas. – Tai ne tas mokslas“.

Vietoje to J.R.Oppenheimeris konsultavosi su K.Comptonu, rašoma „American Prometheus“.

H.Bethe skaičiavimai iš tiesų parodė, kad tokios katastrofos tikimybė yra „artima nuliui“.

Filme Rogeris Robbas, specialusis patarėjas per J.R.Oppenheimerio saugumo patikros klausymą, šaukia ant J.R.Oppenheimerio dėl jo prieštaringos pozicijos vandenilinės bombos klausimu. J.R.Oppenheimeris iš tiesų palaikė E.Tellerio tyrimus ir vėliau pakeitė savo nuomonę.

Buvo kelios priežastys, kodėl J.R.Oppenheimeris dvejojo dėl vandenilinės bombos, įskaitant tai, kad po karo buvo ribotos lėšos ginklų kūrimui. „Jis nesakė, kad nereikia kurti ginklų, – sakė A.Wellersteinas. – Jis sako: „Sukurkime daugiau ginklų, kuriuos jau turime, ir nešvaistykime medžiagų ginklams, kurie gali neveikti“.

Tačiau tada E.Telleris ir Stanislawas Ulamas padarė proveržį savo vandenilinės bombos tyrimuose, ir J.R.Oppenheimeris, pasak AEC komisaro Gordono Dino, buvo „beveik sužavėtas“.

Vienoje filmo vietoje Oppenheimeris prašo Charlotte Serber jam paskambinti, leisdamas suprasti, kad ji yra jo sekretorė. Tačiau C.Serber dirbo Los Alamoso „slaptosios bibliotekos“ bibliotekininke.

Nors Charlotte Serber trumpai dirbo su J.R.Oppenheimerio sekretoriatu, galiausiai ji buvo pakankamai užsiėmusi biblioteka ir įslaptintomis bylomis, todėl turėjo 12 darbuotojų.

Dėl Charlotte ir jos šeimos politinių pažiūrų FTB vedė jos ir jos vyro bylą bei klausėsi jų pokalbių. Iš tikrųjų būtent J.R.Oppenheimeris L.Grovesui pasakė, kad ji galėjo būti komunistė – nors jis manė, kad ji nebėra susijusi su partija.

„Tai vienas iš dalykų, darančių jį sudėtingu žmogumi, – sakė A.Wellersteinas, – jis išdavinėjo visus aplinkinius žmones, kad saugumiečiams atrodytų patikimas“.