„Taip, čia tas pats, apie kurį 2017 metų rudenį ukrainiečiai paskelbė, kad rado baltų genties (minėti kuršiai, skalviai, žiemgaliai, žemaičiai, prūsai) nekropolį“, – pasakoja G.Kulikauskas.
Jis pateikia trumpą priešistorę: 2017 m. rugsėjį į Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos archeologijos institutą kreipėsi kraštotyrininkas Valerijus Romaniukas, kuris pranešė, jog „juodieji archeologai“ plėšia kapinyną, esantį Kijevo apskrities Rokitno rajone, tarp Pugačiovkos ir Ostrovo kaimų, dešiniam Rosės upės krante.
Kaip pasakoja istorikas, atskubėję archeologai pradėjo vadinamuosius „gelbėjimo kasinėjimus“ – ir apstulbo, nes greitai paaiškėjo, kad kapinynas unikalus, tokių Ukrainoje dar niekad nerasta. Nes jame buvo aiškiai palaidoti baltų genties žmonės – t. y. atkeliavę maždaug iš šių dienų Lietuvos teritorijos, kuri nuo radimvietės nutolusi apie 700 km.
„Realiausia versija, jog susidurta su kronikose minimų Kijevo Rusios didžiojo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo (978–1054) nukariavimų pėdsakais, – pasakoja G.Kulikauskas. – Ten be kita ko minima, kad kunigaikštis nugalėjęs lenkus, daugelį šių parsivedė į Kijevo Rusią, kur pavedė jiems saugoti pasienį“.
Anot istoriko, taip pat minimi jotvingių (1038), lietuvių (1040) puolimai – bet neužsimenama, kad ir iš šių žemių Jaroslavo kariauna parsivedė „pasieniečius“ apsaugai nuo klajoklių. Kapinyno radiniai tai kaip ir įrodo.
„Per tyrinėjimus, kurie vyko ir vėlesniais metais, buvo aptikti 83 griautiniai kapai, palaidotieji guldyti galvom į šiaurę. Daugelis su baltų gentim būdingais papuošalais – zoomorfinėmis apyrankėmis, segėmis, žiedais ir pan.“, – pasakoja G.Kulikauskas. Pasak jo, teigiama, kad kapinyne dominavo (mūsų požiūriu) jauni žmonės, kurių vidutinis amžius – apie 35 metai. Labai mažai vaikų palaidojimų.
Vyrų palaidojimai – tai karių kapai: su kirviais, ietimis, svaidomosiomis ietimis, žodžiu, ginklais, būdingais artimai pėstininkų kovai. Panašu, kad šie jauni vyrai – kariai ir sudarė šios bendruomenės pagrindą.
Anot tyrinėtojų – „ukrainiečių baltai“ buvo pirmeiviai, mažai prisitaikę prie vietos papročių. Jų papuošalai ir įrankiai neturi (ar beveik neturi) vietos meistrų remonto pėdsakų, nors paprastai tokių būna. Taigi, „apsitrinti“ su vietiniais jie nespėjo ar nepanorėjo.
„Beje, palaidotieji, archeologų nuomone, išliko pagoniais – jų rankų padėtis – greta kūno. Krikščionims rankos būtų buvę sudėtos kryžmai ant krūtinės“, – teigia istorikas.
Radiokarboninis poros kapaviečių tyrimas nustatė, jog šios buvo įrengtos apie 980–1020 metus. Dar šešių kapaviečių laikmetis tokiu pat tyrimu datuojamas 1010–1040 metais.
Pats kapinynas yra apie 10 hektarų plote, dešiniajame Rosės upės krante, gyvenvietė dar neaptikta, veikiausiai ji kitam upės krante, aplink ten esantį piliakalnį.
„Man šioji baltų bendruomenė–legionieriai svetimos valstybės pasienyje niekaip neišeina iš galvos. Kas buvo tie žmonės, kaip jie ten atsidūrė vėlyvuoju vikinginiu laikotarpiu – galbūt sulaukę primygtinio pasiūlymo po kokio pralaimėto mūšio Kijevo Rusios kunigaikščio draugovei (družinai)?, – kelia klausimus G.Kulukauskas. – Kaip belaisviai, pusiau belaisviai, ar laisva valia? Kaip duoklės (baltų gentys ją, žinia, mokėjo Kijevo Rusiai) dalis „natūra“? Ar suvilioti atlyginimu (ukrainiečių tyrėjai spėja čia buvus samdinių bendruomenę), derlinga žeme ar pan.? Savotiški XI a. „baltų karaimai“?
„Žiūrėjau į kapinyno nuotraukas ir galvojau – ir šiais laikais persikelti 700 km ir įsikurti visam likusiam gyvenimui būtų rimtas nuotykis. Kaip jie gyveno tada, kaip susigyveno, keitėsi, kiek laikėsi įsikibę savų papročių – ir kiek ilgai su jais išliko. Aišku, pamažu ištirpo, žuvo Kijevo Rusios tarpusavio kovose ar su klajokliais, tiesiog asimiliavosi. O gal kai kurie sugrįžo į tėvynę ir labai turėjo ką papasakoti savo gentainiams, apie keistas vietas, kitus žmones, pasienio gynybą nuo klajoklių?“, – svarsto G.Kulikauskas.
Ukrainiečių archeologų, vykdančius minėto kapinyno kasinėjimus, „Facebook“ paskyrą galima rasti čia.
