Atmosferos slėgis leidžiantis gilyn po vandeniu didėja sulig kiekvienais 3 metrais ir kvėpuoti tampa vis sunkiau. Dauguma narų gali panerti tik iki 18 m gylio, o turintys aukštesnę kvalifikaciją ir tinkamą įrangą – iki 40 m. Profesionalūs narai gali nardyti ir didesniame nei 60 m gylyje, tačiau tam reikia naudoti specialią įrangą.
Giliausiai iš povandeninio laivo be pagalbos 1945 m. yra išsigelbėjęs Billas Morrisonas – kai jo eksperimentinis povandeninis laivas nuskendo Loch Striveno ežere Škotijoje. B.Morrisonui pavyko jėga atidaryti avarinį liuką ir iškilti į paviršių. Jis išniro į paviršių be sąmonės, kraujuodamas iš ausų, nosies ir burnos. Kraujavimas sustojo per valandą ir B.Morrisonas visiškai pasveiko. Vienintelis ilgalaikis poveikis jo sveikatai buvo galvos, kaklo ir pečių skausmai, atsiradę dėl priverstinio liuko atidarymo.
Šiuolaikinės povandeninių laivų gelbėjimosi iš giliųjų vandenų sistemos veiksmingos iki maksimalaus 180 m gylio. Dabartiniuose JAV karinio jūrų laivyno povandeniniuose laivuose įrengtos specialios evakuacijos kabinos, kurių kiekviena gali išlaisvinti po du žmones. Asmenys, dėvintys gelbėjimosi kostiumus, įeina į laivo kabiną, o apatinis liukas uždaromas. Jų gelbėjimosi kostiumai pripučiami iki didelio slėgio. Tuomet kabina prisipildo vandens ir keleiviai yra greitai paleidžiami aukštyn, kad slėgis juos kuo mažiau veiktų.
Paviršiuje gelbėjimosi kostiumas – techniniu požiūriu povandeninio gelbėjimo įranga – tampa gelbėjimosi plaustu, kuris taip pat apsaugo jį dėvintį asmenį nuo hipotermijos. Kostiumai yra ryškiai oranžinės spalvos, todėl išsigelbėjusius galima lengvai pastebėti.
Per pratybas, vykusias 1987 m., 25 instruktoriai atliko gelbėjimosi operaciją iš rekordinio 184 m gylio.
„Slėgis padvigubėja kas keturias sekundes, – interviu po pratybų sakė instruktorius Davidas Waddingas. – Galiu patikinti, kad didesniame gylyje tai itin traumuojanti patirtis“.
Kilimas į paviršių iš 180 m gylio užtrunka iki keturių minučių. Toks staigus ir nekontroliuojamas kilimas yra pavojingesnis nei atsargus pakilimas etapais, kurį atlieka akvalangistai. Per minėtas pratybas buvo patirta keletas traumų, įskaitant ausų būgnelių pažeidimus ir kesoninę ligą, kuri sukelia stiprų sąnarių ir kaulų skausmą.
JAV karinis jūrų laivynas svarsto galimybę patobulinti povandeninių laivų evakuacijos sistemą – patobulinimas beveik dvigubai padidintų gylį, iš kurio pavyktų išsigelbėti – t. y. iki daugiau nei 300 m. Tyrimų sutartis dėl sistemos patobulinimo buvo sudaryta su įmone „Vishwa Robotics“, kuri jau anksčiau dirbo su kariniu jūrų laivynu, kurdama robotų rankas, skirtas atmosferiniam nardymo kostiumui (angl. Atmospheric Diving Suit) – ši gelbėjimosi sistema iš esmės yra povandeninis kostiumas vienam žmogui, visiškai izoliuojantis jį dėvintį asmenį nuo supančio vandens, jis naudojamas operacijoms po vandeniu iki 600 m ir didesniame gylyje.
Tačiau šie kostiumai yra labai dideli – o tai kelia problemų, nes vietos povandeniniuose laivuose yra labai nedaug. Tokiame povandeniniame laive kaip „Titanas“ nardymo kostiumai tikriausiai užimtų daugiau vietos nei keleiviai.
Vienas iš alternatyvių metodų, padedančių išgyventi esant dideliam slėgiui, yra kvėpavimas skysčiu. Vanduo negali būti prisotintas pakankamu kiekiu deguonies, kad žmogus galėtų kvėpuoti, todėl tyrėjai kvėpavimui skysčiu panaudojo fluoro angliavandenilius.
XX a. septintajame dešimtmetyje JAV ir Rusijos karinio jūrų laivyno tyrėjai pradėjo taikyti šį metodą, tačiau apie jį buvo paskelbta mažai informacijos. Naras Frankas Falejczykas buvo pirmasis žmogus, kuriam pavyko kvėpuoti skysčiu. Vėliau F.Falejczykas pristatė apie tai pranešimą, kurį pamatė Jamesas Cameronas ir panaudojo šią ekstremalaus nardymo techniką veiksmo filme „The Abyss“ (liet. „Gelmė“).
1968 m. atlikus pirminius kvėpavimo skysčiu bandymus su šunimis, tik 7 iš 22 šunų išgyveno. Prieš išbandant šią techniką su žmonėmis, ji buvo patobulinta – tačiau kvėpavimas skysčiu yra labai nemalonus. Kvėpuojančiojo plaučiai turi būti užpildyti skysčiu, o tam stipriai priešinasi žmogaus refleksai. Vėliau, kad būtų galima įkvėpti oro, tą skystį reikia pašalinti. Pranešama, kad kai kurie tiriamieji net susilaužė šonkaulius – kai juos ištiko stiprus kosulio priepuolis.
Vis dėlto kvėpavimas skysčiu yra labai veiksminga priemonė, mažinanti slėgio spaudimo poveikį. Tyrėjai per vieną sekundę gyvūnus iš 300 m gylio perkėlė į vidutinį oro slėgį jūros lygyje (1013 hPa) – jei jie būtų kvėpavę dujomis, tai būtų iškart gyvūnus pražudę, tačiau kvėpuojant skysčiu neigiamo poveikio nebuvo.
Tiksliai nežinoma, kokiame gylyje žmogus galėtų išgyventi naudodamasis šia technologija, tačiau „Titano“ atveju buvo kalbama ne apie kelis šimtus metrų, o apie maždaug 3,6 km gylį. Reikšminga ir tai, kad „Titano“ liukas buvo pritvirtintas varžtais iš išorės, todėl vis tiek būtų reikėję išorinių gelbėjimo priemonių.
„Forbes“ pažymi, kad ši publikacija yra atnaujinta 2021 m. straipsnio, parašyto po Indonezijos povandeninio laivo „KRI Nanggala-402“ nelaimės prie Balio, kurios metu žuvo visi 53 jame buvę žmonės, versija. Laikas, per kurį jis buvo surastas po to, kai baigėsi deguonies atsargos, parodė, kad tokių incidentų atveju povandeniniams laivams tikrai reikia efektyvių gelbėjimosi priemonių.
