„Kalbėti apie spąstus, kuriuose gyvenome beveik pusę amžiaus, bandyti juos dekonstruoti būtina, nes pastarųjų metų įvykiai parodo, jog ne visi toje sistemoje gyvenę žmonės sugebėjo iš jų ištrūkti. Sovietų Sąjunga sugriuvo, bet Rusijos visuomenėje tie patys procesai nesustojo. Pragaištingi to rezultatai yra akivaizdūs, kaip ir akivaizdus yra bandymas ir vėl šiuos spąstus eksportuoti į kitas šalis. Taigi paroda padės suvokti, ką iš šio laikmečio perkeliame į savo gyvenseną šiandien ir ko vertėtų atsikratyti, ir kartu – tapti atsparesniems kaip visuomenei, ugdyti kritinį mąstymą“, – parodos aktualumą išryškina Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.
Parodos kuratorių kolektyvas – menotyrininkas Ernestas Parulskis, istorikai doc. dr. Aurimas Švedas ir dr. Valdemaras Klumbys, literatūrologė prof. dr. Dalia Satkauskytė – atskleisti Lietuvos sovietmečio istoriją parodoje pasirinko per kasdienybės prizmę. Ji suteiks galimybę patirti ir apmąstyti istoriją nauju būdu, susitelkiant į žmones labiausiai ir tiesiogiai veikusį sovietinės tikrovės lygmenį. Šioje patirtinėje kelionėje po sovietmetį jį išgyvenę lankytojai bus skatinami geriau pažinti save, analizuoti savo jausmus ir išgyvenimus, o jaunesnieji, šio laikotarpio jau nematę, turės progą suprasti sąlygas, kuriomis augo jų tėvai ir gyveno seneliai.
„Didelei Lietuvos visuomenės daliai sovietmetis yra erdvėlaikis, kuriame vyko egzistenciškai svarbūs dalykai: žmonės rinkosi profesijas, studijavo universitetuose, kūrė šeimas ir augino vaikus, užsiėmė kūryba. Tačiau sovietmečio epocha tolsta nuo mūsų ne tik chronologiniu, bet ir emociniu atžvilgiu. Slenksčiu tarp dabarties ir praeitimi virstančio sovietmečio tapo 90-ųjų epocha. Todėl sovietmetis Nepriklausomybės epochoje virsta „svetima šalimi“, kuri dažnam jos tyrinėtojui ir epochų sandūroje gimusiems žmonėms jau atsiveria ne kaip išgyventa, todėl suprantama, bet kaip esmiškai kitokia, todėl stebinanti, gluminanti, šiurpinanti, o kartais ir kelianti juoką realybė“, – teigia istorikas doc. dr. Aurimas Švedas.
Spąstai: intelektualiniai, moksliniai, atminties, emociniai
Parodos pavadinimą kuratoriai pasirinko neatsitiktinai: šiuo laikotarpiu gyvenusiems žmonėms teko išmokti įvairių (iš)gyvenimo strategijų ir taktikų atsargiai judant po egzistencinių spąstų teritoriją bei jų perimetru. Tai pasakojimas apie „mažojo žmogaus“ kasdienius bandymus išgyventi, mąstyti, bendrauti, užsiimti įvairiopa gyvenimo formų kūryba, nepaisant visur išplitusių būties ir buities pelėsių.
Anot istoriko dr. Valdemaro Klumbio, esama ir daugiau parodos pavadinimo interpretavimo galimybių, leidžiančių kalbėti apie žodžio „spąstai“ daugiareikšmiškumą: „Sovietmečio epocha, virtusi istorijos mokslo objektu, veikia kaip intelektualiniai spąstai: čia tiek daug neaiškių, nevienareikšmių, kontroversiškų temų, jog dažnu atveju tyrinėtojas jaučiasi bejėgis, kai jam reikia pasakyti, ką jis mato: balta ar juoda, todėl labai dažnai tenka rinktis kitokią spalvą, ir nebūtinai pilką. Tuo tarpu viešoji opinija dažniausiai reikalauja juoda–balta paletėje išsitenkančių atsakymų.“
Sovietinė epocha de jure baigėsi 1990 metų kovo 11 dieną, tačiau okupacijos de facto finalinio etapo baigtį galima fiksuoti 1993 metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 45 min., kuomet Lietuvą paliko paskutiniai čia dislokuotos Rusijos kariuomenės junginiai. Visgi parodos kūrėjai kelia klausimą, o kada sovietiniuose spąstuose vykdytas eksperimentas baigėsi politikos, ekonomikos, kultūros, kasdienybės, mentaliteto ir kitose srityse? Ar homo sovieticus iš tiesų virto praeitimi?
Atsakymus į šį ir daugelį kitų klausimų bus galima atrasti vaikštant po Buvusios areštinės kameras, kurių kiekvienoje pasakojama apie sovietinę realybę kūrusius mechanizmus, ideologiją ir ritualus, ekonomiką ir darbą, uždarbį ir nepriteklių, stygių ir madą, istorijos virsmą propaganda, melą ir valingą užmarštį.
Paroda „Spąstai su centriniu šildymu“ atidaroma birželio 28 dieną 18 val. Buvusioje areštinėje, T. Kosciuškos g. 1, Vilniuje, ir veiks iki spalio pabaigos.
