Užpildyti šią žinių spragą arba papildyti sukauptą informaciją naujais faktais galima šiemet: į Palangos gintaro muziejų iš Vokietijos atkeliavo įspūdingi, rečiausi garsiųjų gintaro kasyklų artefaktai.
„Gintaras iš gelmių“ – taip pavadinta grafų Tiškevičių rūmų koplyčioje subtiliai įrengta paroda, veiksianti iki rugpjūčio 27 d. Sustingti priverčiančioje ekspozicijoje pirmą kartą mūsų šalies istorijoje demonstruojami originalūs, XIX a. siekiantys firmos „Stantien & Becker“ gaminiai bei mariose rasti akmens amžiaus gintaro amuletai.
Sykiu lankytojai patraukliai, įdomiai supažindanami su beveik 30 metų iš Kuršių marių gintarą kasusios bendrovės veikla, kupina netikėtų rakursų: nuo palyginimo su Kalifornija iki nepamainomo vaikiškų pirštukų efekto. Nuo „negrų karolių“ iki 5,5 tūkst. metų senumo dingusiu laikyto amuleto.
Verslininkų uoslė
Iš Smiltynės keliaudami į Juodkrantę kelio kairėje esančią Gintaro įlanką pravažiuoja kiekvienas keliautojas, ir ši vieta yra vienas ryškiausių visą Kuršių neriją pasaulyje išgarsinusių istorinių paminklų.
Pats dirbtinai suformuotos įlankėlės pavadinimas kiek klaidina, nes joje gintaro nekasė: vieta vardą gavo nuo XIX a. antrojoje pusėje buvusio didžiausio Rytprūsiuose industrinio objekto – gintaro kasėjų kolonijos. Įlanka – tai 1862 m. pastatytas Kuršių marių dugną kaušais kasusioms žemkasėms kadaise tarnavęs uostas.
„Parodoje kalbame apie įmonės „Stantien & Becker“ sukūrimo ir klestėjimo laikotarpius Juodkrantėje, gintaro apdirbimo filialų steigimą Palangoje ir Kretingoje, pristatome retus minėtos firmos eksportui paruoštus gintaro vėrinius“, – pasakojo Gintaro muziejaus direktorė dr. Sigita Bagužaitė-Talačkienė.
Pagrindinio parodos partnerio, Vokietijos gintaro muziejaus Ribnice-Damgartene rinkinio saugotojas Axelis Attula specialiai išleistame kataloge pažymi, jog gilinant farvaterį (laivakelį) mariose dar 1855 m. buvo atsitiktinai rasta net 900 kg gintaro.
Neturtingoje šeimoje tuomečiame Dancige (dab. Gdanskas, Lenkija) gimęs žydų tautybės Moritzas Beckeris (1830–1901) greitai užuodė Baltijos aukso gyslą ir sukurpė sumanų verslo planą. Tik jam reikėjo pradinį kapitalą sukursiančio partnerio, kuriuo tapo klaipėdietis laivavedys Friedrichas Wilhelmas Stantienas (1817–1891).
„1858 m. kovo 16 d. Klaipėdoje F. W. Stantieno ir M. Beckerio oficialiai įkurtas verslo darinys „Stantien & Becker“ buvo pirmasis turtingų Prūsijos valstybės gintaro telkinių eksploatavimo nuomininkas, kurio ekonominė sėkmė 39 metus gerokai augino valstybės pajamas. Jau 1878 m. firma į valstybės iždą įnešė daugiau nei 550 tūkst. markių nuompinigių – beveik dvigubai daugiau nei už visų Karaliaučiaus administraciniame rajone esančių domenų (žemės valdų – aut. past.) nuomą. Juodkrantę galima pagrįstai vadinti modernios gintaro pramonės lopšiu“, – rašo A. Attula.
Tiesa, iš pradžių partneriai ieškojo ir kasė gintarą ties Priekule, Šūdnagių kaimu prie Karaliaus Wilhelmo kanalo, tačiau išgaunami kiekiai nebetenkino lūkesčių, todėl 1860 m. su Prūsijos karalyste pasirašyta pirmoji sutartis: verslininkai gilino marias su sąlyga, kad rastas gintaras atiteks firmai. Tokią strategiją lydėjo neregėta sėkmė: vidutiniškai per metus ties Juodkrante buvo išgaunama 75 tonos gintaro. Geriausiais laikomi 1868 m., kai išgautos 94 tonos.
Firma savo veiklą plėtė kasdama gintarą Sembos pusiasalyje, o veiklą nutraukė 1899 m., kai Prūsijos valstybė visą įmonės turtą nusipirko už fantastišką 9 750 000 markių sumą.
Gintariniai pirštukai
Na, o pirmaisiais firmos veiklos metais prie žemkasių uostelio (Gintaro įlankos) buvo pastatytas gyvenamasis kvartalas darbininkams, laivų statykla ir kalvė garinėms žemkasėms remontuoti. XIX a. Kuršių neriją bei vadinamąją gintaro kasėjų koloniją aplankęs vokiečių keliautojas, žurnalistas Ottas Glagau (1934–1892) praminė Kalifornija.
„Tas kraštas yra tikra Kalifornija, jame slypi didžiuliai, tiesiog neišsemiami lobiai. Beje, čia kasamas ne auksas, tik toks mineralas, kuris pagal aplinkybes savo verte ir brangumu nedaug tenusileidžia auksui. Tai specifinis prūsiškojo Baltijos aukso produktas, suteikęs jam pasaulinį garsą prieš tūkstančius metų, žodžiu – tai gintaras“, – rašė O. Glagau.
1870 m. mariose nuo balandžio iki rugsėjo nepertraukiamai 24 val. per parą trimis pamainomis dirbo 12, 1879 m. – 18 didelių garinių žemsiurbių su grandininiais kaušais, kurių kiekvienos vertė siekė 40 tūkst. markių. Prie vienos žemsiurbės dirbo 15 žmonių komanda, viena pamaina iškasdavo 20 kg gintaro.
„Lėtai judėdami ir pamažu skverbdamiesi gilyn, abiejose žemsiurbių pusėse smailiu kampu marių dugno kryptimi įtaisyti kaušai gintaringame sluoksnyje pirmiausiai išrausia griovį primenančią vagą, turinį išmesdami į kartu judančias vežimėlio dėžes su grotelėmis. Kuo giliau, tuo daugiau gintaro iš marių dugno iškasamoje žemėje“, – rašoma 1870 m. išleistame iliustruotame žurnale „Die Gartenlaube“.
Iškastas gintaras buvo kruopščiausiai rūšiuojamas pagal spalvą, kokybę, frakcijas, formą, dedamas į statines ir vežamas į dirbtuves. O jų būta Palangoje bei Kretingoje. Jei F. W. Stantienas labiau rūpinosi Baltijos aukso gavyba, tai verslusis M. Beckeris – produkcijos realizacija, vadyba, rinkodara.
„Netoli sienos (su carine Rusija – aut. past.), Palangoje, apie 1881 m. įkurtas gintaro fabrikas, kuriame daugiausiai dirbo žydai darbininkai ir jų šeimos. Palangoje daugiausiai gaminti nebrangūs apskrito ir daugiakampio šlifavimo karoliai bei pypkių antgaliai. Netoliese esančioje Kretingoje įsikūręs filialas buvo atsakingas už ypač mažų karoliukų gamybą. Galima daryti prielaidą, kad dalis jų gaminta tiesiog namuose. Iš jų padarytus maldos karolius daugiausiai siūlydavo Arabijos rinkai. Prekybą į Arabiją, Egiptą, Nubiją, Abisiniją, Madagaskarą ir Rytų Indiją iš Maskvos organizavo armėnų pirkliai“, – mažai žinomas detales atskleidė A. Attula.
Vien 1880 m. „musulmoniškų rožinių“ firmos fabrikuose Kretingoje ir Palangoje pagaminta apie 30 tūkst.
Beje, tuomet buvo įprasta, kad su amatininkais dirbdavo ir vaikai, kurie peiliukais gremžė ir drožė žievę nuo smulkių gintaro grynuoliukų. Mažieji buvo tiesiog nepamainomi šioje srityje.
„Jie dirba pasakišku greičiu. <...> kaip tik vaikai atlieka šį darbą, nes jų rankos vis dar lengvos ir gana gležnos, kad daugiau pagamintų ir mažiau sulaužytų“, – 1883 m. rašė firmos patarėjas dr. Richardas Klebsas (1850–1911).
Palangoje gaminti vėriniai iš mažų plokščių, vadinamųjų „arklių karolių“, daugiausiai buvo skirti Rusijos rinkai. Afrikos ir Indijos rinkose populiariausi buvo savotiški kaštono dydžio gintaro karolių ryšuliai, žinomi kaip „negrų karoliai“ (Juodajame žemyne tai buvo atsiskaitymo ir pinigų investavimo priemonė).
Dar gamintos vadinamosios Palangos plokštelės: pagal spalvas surūšiuoti maži gabaliukai. Ant plokščiai nušlifuotų gintaro diskelių centre priklijuodavo pusę karoliuko, o apačią puošdavo išgraviruotomis gėlėmis.
Įspūdingus kai kurių išvardytų XIX a. dirbinių originalus galima išvysti šiuo metu veikiančioje parodoje Gintaro muziejuje.
Retenybių debiutas
Kad ir kaip ten būtų, ne eksportuojami karoliai bei kitokie gintaro gaminiai visame pasaulyje išgarsino firmą „Stantien & Becker“, o kartu ir Juodkrantę, Kuršių neriją. Tai – daugiausia neolito (5,5 tūkst. metų senumo) gintaro dirbiniai, amuletai, rasti marių dugne.
Minėtas dr. R. Klebsas atliko neįkainojamą darbą: jis surinko ir aprašė 435 akmens amžiaus dirbinius, kurių didžiąją dalį sudarė radiniai iš Kuršių marių dugno bei neolitinių Kuršių nerijos gyvenviečių. 1882 m. išleista garsioji šio rinkinio knyga „Der Bernsteinschmuck der Steinzeit von der Baggerei bei Schwarzort und anderen Lokalitäten Preussens“ su nuostabiomis H. Braune artefaktų litografijomis. Deja, beveik visas šis lobis dingo per Antrąjį pasaulinį karą: išliko vos keletas R. Klebso kolekcijos originalų.
Reikia pastebėti, kad ne viskas kas buvo rasta mariose, pateko į mokslininkų rankas: tik dabar vis atrandami įvairiuose muziejuose ar privačiose kolekcijose dešimtmečius buvę kiti vadinamojo Juodkrantės lobio artefaktai, kurie buvo dovanoti ir nepateko į XIX a. mokslininkų akiratį. Tačiau vienas gražiausių būtent 1882 m. R. Klebso knygoje nupieštų ir aprašytų dirbinių atkeliavo į Palangą bei sykiu pirmą kartą – į Lietuvą.
Gyvai išvysti galima 3,5 tūkst. m.pr.m.e titnaginiais ir smiltainio įrankiais pagamintą 10,3x6,5 cm gintarinį, skydo formos kabutį su išdrožtu eglutės formos ornamentu centre. Retenybių retenybė ir didžiulis siurprizas, nes manyta, jog šis dirbinys – tarp dingusiųjų. Parodoje laukia ir daugiau netikėtumų.
„Tai, kad Kuršių marių dugnas toli gražu nėra visiškai ištirtas ir gali slėpti netikėčiausių atradimų, liudija LNDM Palangos gintaro muziejaus rinkinį papildę išskirtiniai archeologiniai radiniai, kurie pagal apdirbimą ir formas priskiriami neabejotinai akmens amžiaus gintaro dirbiniams. Tai kabutis, atsitiktinai rastas išplautas pajūrio ruože 14 km nuo Smiltynės 1997 m., laivelio pavidalo saga ir dar du kabučiai, rasti kasant Kuršių marių dugną 1982 m., kai buvo statoma Tarptautinė jūrų perkėla, vadinamasis „Mukranas“, – teigė dr. S. Bagužaitė-Talačkienė. Šie radiniai (juos dovanojo Petras Balčius ir Silvestras Baumilas) taip pat demonstruojami pirmą kartą.
