Tačiau kai kariuomenės kare nėra visiškai sutriuškinamos, jos neišvengiamai pritaiko savo patirtį mūšio lauke – taip jau ne kartą yra nutikę Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorijoje, teigia „Popular Mechanics“. Ir nors prisitaikymas gali būti netobulas dėl ydingų institucijų, vis dėlto gali pavykti pažaboti efektyviausių naujų priešininko ginklų ir taktikų įsigalėjimą, kartu pakeičiant akivaizdžiai nepasiteisinusius metodus naujais.
Gegužę paskelbtoje ataskaitoje, kurią parengė Jackas Watlingas ir Nickas Reynoldsas iš Jungtinės Karalystės Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto (RUSI) analitinio centro, aptariamas Rusijos prisitaikymas, daugiausia remiantis pokalbiais su Ukrainos karininkais.
J.Watlingo perspėjimai gali atrodyti nevykę ir nesavalaikiai, nes Ukrainos pajėgos vis aktyviau ruošiasi pradėti kontrpuolimą, kuriuo siekiama išlaisvinti okupuotą teritoriją. Tačiau bandant sutelkti dėmesį tik į kvailystes ir ignoruoti protingus Rusijos prisitaikymo būdus, kyla pavojus, kad tie protingi būdai taps dar veiksmingesni. Ukrainos ginkluotosios pajėgos ir jos užsienio sąjungininkės taip pat nuolat prisitaiko – ir turi išlikti žingsniu priekyje, atpažindamos ir prisitaikydamos prie Rusijos pokyčių greičiau, nei Rusijos pajėgos gali prisitaikyti prie Ukrainos.
Štai septyni pagrindiniai RUSI ataskaitoje nurodyti prisitaikymo būdai:
1. Skirtingo įgūdžių lygio karių skirstymas
Nors mobilizacija padėjo Rusijos kariuomenei kompensuoti didelį karinės jėgos trūkumą didžiąją 2022 m. dalį, naujai įdarbintos pajėgos buvo apmokytos labai skirtingai: vieni buvo iš karto mesti į mūšį vos po vienos ar dviejų dienų, kiti mokėsi kelis mėnesius. J.Watlingo analizėje teigiama, kad Rusija, vadovaudamasi ciniška logika, racionaliai paaiškino, kaip ji valdo šiuos skirtingo įgūdžių lygio karius.
Įprasti Rusijos mechanizuotųjų divizijų daliniai laikomi galinčiais išlaikyti teritoriją, bet ne ją užimti.
Tačiau kaip teigiama ataskaitoje, prasčiau apmokyti ir blogiau aprūpinti daliniai laikomi patrankų mėsa, kuri yra siunčiama pulti ukrainiečių linijų po penkis žmones. Kai ukrainiečių pajėgos atidengia ugnį ir sunaikina puolantį būrį, jų pozicijos atsiskleidžia, todėl elitiniai specialistai, įskaitant snaiperius ir sunkiosios ginkluotės operatorius, esančius už fronto linijos, gali apšaudyti ir padaryti nuostolių. O jei „masalo“ kariams pasiseka ir jie išgyvena, tai atskleidžia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų silpną vietą, kuria gali pasinaudoti didesnės pajėgos.
Rimtos kovos užduotys skirtos tik elitinėms puolamosioms pajėgoms, kurios yra geriau apmokytos ir aprūpintos – dažniausiai tai yra Rusijos jūrų pėstininkų brigados, oro pajėgų divizijos, specialiųjų pajėgų daliniai ir kai kurie „Wagner“ samdinių daliniai. Šie kareiviai yra rotuojami į prioritetines mūšio zonas ir iš jų, užuot laikęsi žemėje.
Apibendrinant, naujoji rusų puolimo taktika gerai veikė apstatytose miestų teritorijose, bet prastai – atvirose vietovėse, kur puolimo dalinius, mėginančius įveikti atvirus laukus, lengviau sunaikina ukrainiečių sunkioji ginkluotė ir šarvuotoji technika.
2. Artilerijos centralizavimas
Rusija pradėjo karą su didele dalimi savo didžiulės artilerijos ginkluotės, išsklaidytos į tankų ir pėstininkų dalinius, vadinamus bataliono taktinėmis grupėmis. Šis išsklaidymas ir apskritai bataliono taktinė grupė 2022 m. pirmoje pusėje veikė itin prastai, todėl dabar didžioji dalis Rusijos artilerijos vėl centralizuota į artilerijos brigadas.
Tai ganėtinai logiška, nes Rusijos artilerijos ugnis pasirodė esanti „pagrindinė Rusijos mūšio lauko formavimo priemonė“. Kadangi trūksta veiksmingų pajėgų mūšiams karo lauke, užimti teritoriją siekiančios Rusijos pajėgos dažnai priklauso nuo artilerijos, kuri turi visiškai sunaikinti arba išstumti priešo pajėgas, o ne tik jas sugadinti ir nuslopinti.
Tačiau hierarchinė Rusijos vadovavimo kultūra turi trūkumų. Rusijos padaliniai, dislokuoti vienas šalia kito lauke, bet atvykę iš skirtingų formuočių, dažnai nemoka laiku padėti vienas kitam, nes paramos prašymus nukreipia aukštyn vadovavimo grandine.
3. Pasikeitusi šaudmenų situacija
Skaičiuojama, kad 2022 m. Rusija sunaudojo 12 mln. artilerijos šaudmenų. Tačiau apskaičiuota, kad Rusijos ginklų gamyklos per metus pagamina „tik“ 2,5 mln. šovinių. Likusią dalį Rusija perka iš tokių šalių kaip Iranas ir Šiaurės Korėja.
Nors padėtis su šaudmenų tiekimu yra prastesnė, prognozuojama, kad 2023 m. dabartiniu tempu Rusijos sunaudotų šaudmenų kiekis vis vien sieks 7 mln. vienetų – beveik tris kartus daugiau nei pagaminama Rusijoje.
Pranešama, kad siekdami prisitaikyti prie susidariusios situacijos rusai standartinius 152 milimetrų haubicų sviedinius vis dažniau keičia 120 milimetrų minosvaidžiais (vis dar labai mirtinais, bet daug trumpesnio nuotolio ginklais). Taip pat vis rečiau pasitaiko „Grad“ daugkartinių raketų paleidimo įrenginių smūgių. Tačiau vis dažniau naudojami lazeriu valdomi „Krasnopol“ sviediniai, kuriems padeda lazeriu aprūpinti bepiločiai lėktuvai „Orlan-30“.
4. Apsauga nuo HIMARS atakų
Kariuomenės fronto kovinės pajėgos priklauso nuo paramos ešelonų, kurie vadovauja, aprūpina šaudmenimis, degalais ir kt. 2022 m. vasarą Rusijos paramos struktūros – degalų sandėliai, vadovavimo centrai ir šaudmenų sandėliai – užsidegdavo dėl į juos pataikiusių GPS valdomų raketų, paleistų iš HIMARS ir „M270 MLRS“, galinčių tiksliai pataikyti į taikinius 80 km atstumu.
Tačiau galiausiai Rusijos kariuomenė prisitaikė ir perkėlė sandėlius bei štabus toliau, už HIMARS veikimo zonų ribų. Tai sumažino Rusijos veiksmingumą – nes reikėjo daugiau laiko pristatyti atsargas į fronto liniją – tačiau svarbios struktūros buvo išsaugotos.
Vien tik bazių perkėlimas atgal būtų buvęs tik laikina pagalba, nes Ukraina turėjo gauti ilgesnio nuotolio smogiamąsias priemones – ir galiausiai jas gavo, t. y. su HIMARS suderinamas iš oro ir iš žemės paleidžiamas sklendžiančias bombas SDB (angl. Small Diameter Bomb). Tačiau dėl Rusijos prisitaikymo jos nebuvo tokios veiksmingos, kaip HIMARS.
Pirmiausia Rusija pradėjo saugoti vadavietes ir svarbius sandėlius GPS sistemą trikdančia įranga – dėl to sumažėjo šių Ukrainos šaudmenų tikslumas. Taip pat, anot J.Watlingo, Rusijos priešlėktuvinė gynyba, matyt, pagaliau tapo pajėgi numušti „nemažą skaičių“ viršgarsinių raketų „M31“, paleistų iš HIMARS.
J.Watlingo teigimu, Rusijos aerokosminių pajėgų tolimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemos „S-400“ dabar sistemingai saugo Rusijos valdymo centrus ir logistikos mazgus. Žinoma, jos nėra nenugalimos – pirmoji „S-400“ sistema buvo sunaikinta gegužės mėnesį – ir atrodo, ją sunaikino šūvis iš HIMARS.
Akivaizdu, kad Rusijos trumpojo nuotolio oro gynybos priemonės – jos „Pancir“ ir „Tor-M“ serijos sistemos – „masiškai patobulėjo“. Taip atsitiko dėl to, kad jos buvo integruotos į ilgesnio nuotolio oro gynybos tinklus. Raketų sistemoms taip pat padeda patruliuojantys reaktyviniai lėktuvai „Su-35S“, turintys veiksmingus radarus.
Dėl to Ukrainos atakos lėktuvų smūgiai taip pat tapo itin rizikingais. Ataskaitoje teigiama, kad „S-400“ ir „Su-35“ numušė orlaivius atitinkamai iš 150 ir 180 km atstumo. Šie pasiekimai greičiausiai buvo susiję su taikinių sekimo duomenų perdavimu iš daugiau nei vienos platformos.
5. Saugesnis ryšys
Karo pradžioje Rusijos kariniai ryšiai buvo tarsi atvira knyga Ukrainos pajėgoms, dėl to žuvo keli Rusijos generolai. Dabar brigadų ir aukštesnio lygio vadavietės išdėstytos atokiau ir naudojasi saugesnėmis ryšio linijomis, grindžiamomis plačiai naudojamomis lauko kabelių linijomis bei kitomis panašiomis priemonėmis. Vis dėlto, mažesni padaliniai (batalionai, kuopos ir kt.) vis dar naudojasi neužšifruotomis radijo ryšio priemonėmis ir mobiliaisiais telefonais, o bendraudami dažnai nenaudoja kodinių žodžių.
6. Patobulinta elektroninė karyba
Pirmaisiais karo mėnesiais didžiulis Rusijos elektroninės kovos (angl. electronic warfare, EW) padalinys buvo prastai integruotas. Tačiau galiausiai Rusijos kariuomenė pagerino savo pozicijas ir dabar kas 10 km dislokuoja po vieną svarbią EW sistemą, paprastai esančią maždaug už 6 km nuo fronto linijos. Jomis pirmiausia siekiama sutrikdyti Ukrainos bepiločių orlaivių veikimą.
J.Watlingo šaltinių vertinimu, Rusija yra integravusi bent po vieną kovos su dronais sistemą – paprastai dronų trikdymo ginklą – į kiekvieną Rusijos būrį. Tai rodo, kad tokie ginklai gali tapti standartine net ir nedidelių kovinių dalinių įranga.
Rusijos signalų žvalgybos (SIGINT) sistemos taip pat įgudo perimti ir iššifruoti signalus – net ir tuos, kurie gaunami iš „Motorola“ radijo stočių: tam jie naudoja 256 bitų šifravimą, greičiausiai naudojant sistemą, vadinamą "Torn-MDM". Jos taip pat geba trikdyti „Motorola“ radijo ryšio priemones 10 km atstumu nuo fronto linijos. Be to, Rusijos kariuomenė naudoja aštuonis specializuotus sraigtasparnius „Mi-17“, skirtus vykdyti ilgesnio nuotolio technikos trikdymą.
Galiausiai, Rusija vis dažniau naudoja techniką, skirtą generuoti daugybę netikrų dronų signalų, kuriuos gali aptikti priešo jutikliai – ši technika gali būti naudojama siekiant apsaugoti tikruosius dronus nuo apšaudymo arba priversti Ukrainos karius švaistyti vertingas raketas šaudant į dronus „vaiduoklius“.
7. Pasikeitusios taktikos
Rusijos taktinės oro pajėgos (VKS) tebėra gerokai mažiau pajėgios nei JAV oro pajėgos, nes nesugeba plačiai naudoti tiksliai valdomų ginklų, todėl negali prasiskverbti pro Ukrainos priešlėktuvinę gynybą ar tinkamai ją slopinti.
Po didelių nuostolių karo pradžioje Rusijos koviniai orlaiviai daugiausia atakavo antžeminius taikinius dideliu atstumu mėtydami nevaldomas 80 milimetrų raketas „S-8“. Tai pagal Vakarų standartus yra netikslinga, tačiau iš dalies veiksminga, nes tokia taktika gali sutrikdyti puolimui besirengiančias Ukrainos pajėgas.
Kita naujausia Rusijos karo lėktuvų taktika – atkaklios atakos naudojant aviacines bombas „FAB-500“, kurios buvo modifikuotos ir tapo sklendžiančiomis. Tai leidžia atakuoti taikinius iki 70 km atstumu. Nors jos yra daug mažiau tikslios nei JAV sklendžiančios bombos JDAM (angl. Joint Direct Attack Munitions), jų pakanka apsaugoti Rusijos lėktuvus nuo Ukrainos oro gynybos – bent jau taip buvo iki tol, kol Ukrainai pavyko numušti sklendžiančias bombas gabenusį naikintuvą „Su-34“ ir tris lydinčiuosius orlaivius, kai jie buvo virš Rusijos oro erdvės.
Ataskaitoje įspėjama, kad, jei Ukrainos vidutinio ir didelio nuotolio oro gynybos raketos bus neutralizuotos arba išeikvotos, Rusijos oro pajėgos gali turėti daug didesnį poveikį antžeminiam karui.
Parengta pagal „Popular Mechanics“.
