Kadaise Romoje buvusioje Julijaus Cezario Forumo, kurį pastatė Julijus Cezaris, vietoje tyrėjai rado užkastą medicininių atliekų talpyklą, datuojamą Renesanso laikais, XVI a., kurią 1564 m. išmetė netoliese esančioje „Piazza della Madonna di Loreto“ aikštėje įkurta ligoninė „Ospedale dei Fornari“.
Tarp radinių – medicininės priemonės (pavyzdžiui, stikliniai indai šlapimo tyrimams, keraminiai indai vaistams ir keraminės figūrėlės, kurios greičiausiai buvo kažkieno asmeniniai daiktai.
Tyrėjų komanda, vadovaujama archeologės Cristinos Boschetti iš Orhuso universiteto Danijoje, mano, kad sąvartyne galėjo būti šalinami potencialiai užkrečiami daiktai, siekiant apriboti epidemijų plitimą.
Gali būti, kad ši talpykla gali atskleisti renesanso laikų medicininių atliekų šalinimą kaip ligų kontrolės priemonę tankiai apgyvendintame mieste.
Kasinėjimai šioje Cezario Forumo vietoje vyko 2021 m., jų metu komanda aptiko savotišką, plytomis grįstą maždaug 2,8 m gylio talpyklą, kurios turinį slėpė molio sluoksnis.
Tolesni tyrimai atskleidė, kad ji datuojama XVI a. ir nebuvo naudojama nei prieš, nei po joje rastų daiktų užkasimo.
Po moliu komanda rado išties įdomių objektų: sudužusių stiklo ir keramikos šukių, nedidelių nepažeistų aukštos kokybės keraminių indų ir asmeninių daiktų, tokių kaip terakotinės figūrėlės, religiniai medalionai, verpstės ir vienas karoliukas, greičiausiai iš rožinio.
Taip pat buvo rasta keletas švino apkaustų, paprastai naudojamų baldų apdailoje, ir tam tikras kiekis karbonizuotos (apdegusios) medienos. Ši daiktų kolekcija, taip atsitiktinai išmėtyta ir įkalinta po molio dangčiu, galėjo kelti daugiau galvosūkių, tačiau mokslininkai turėjo nepaprastai panašią daiktų kolekciją, pagal kurią buvo galima spręsti, kas tai galėtų būti.
2009 m. archeologai atkasė ir ištyrė tai, kas, kaip jie nustatė, buvo su ligonine susijusi medicininių atliekų šalinimo vieta XVII a. vid. pradžioje.
Atlikdami atidų daiktų tyrimą, C.Boschetti ir jos kolegos suskaičiavo apie 1200 stiklo šukių. Tyrėjai nustatė, kad daugelis jų greičiausiai buvo šlapimo kolbos, viduramžių lotyniškuose šaltiniuose vadinamos matula.
„Viduramžiais vizualinis šlapimo tyrimas – urinoskopija – tapo pagrindine medicinos praktikos diagnostikos priemone ir tokia išliko iki XVIII a, – rašo tyrėjai. – Paciento šlapimas būdavo supilamas į kolbą, kad gydytojas galėtų stebėti jo spalvą, nuosėdas, kvapą, o kartais net skonį“.
Tarp kitų daiktų buvo keramikinių indų ir dirbinių, skirtų maistui gaminti. Kiekvienas pacientas, patekęs į ligoninę, gaudavo savo tokių daiktų rinkinį.
Tyrėjai mano, kad visi šie radiniai rodo dezinfekavimo procedūras. Sudeginta mediena atitinka XVII a. ligoninių protokolus, kuriais skatinama deginti ir šalinti baldus, patalynę, indus ir kitus daiktus, turėjusius sąlytį su infekcinėmis ligomis – pavyzdžiui, maru sergančiais pacientais.
Šią interpretaciją patvirtina ir tai, kad talpykla, atrodo, buvo sąmoningai buvo užsandarinta moliu: tas, kas išmetė daiktus, norėjo juos visiškai izoliuoti.
„Iki šio tyrimo ligoninių ir medicinos atliekų šalinimas, siekiant užkirsti kelią ligų plitimui, sulaukė tik pavienio archeologinio dėmesio, o tarpkontekstiniai tyrimai buvo riboti, – rašo tyrėjai. – Todėl čia pateikti radiniai reikšmingai papildo mūsų supratimą apie atliekų šalinimo praktiką Renesanso epochoje, kartu pabrėždami poreikį išsamiau apžvelgti ankstyvųjų naujųjų laikų Europos higienos ir ligų kontrolės režimus.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Antiquity“.
Parengta pagal „Science Alert“.
