Ši vietovė, esanti netoli Antequeros miesto, garsėja megalitais – priešistoriniais paminklais, pagamintais iš didelių akmenų, – o naujai rasta kapavietė, atrodo, padeda išspręsti vieną iš jų išsidėstymo paslapčių.
Kapavietė suprojektuota taip, kad kylančios vidurvasario Saulės šviesa būtų nukreipta į giliai viduje esančią kamerą – panašiai kaip kitoje megalitinėje kapavietėje, įrengtoje už daugiau nei 1600 km Niugrendže, Airijoje – o tai rodo, kad abiejose vietose prieš daugiau nei 5000 metų vyravo panašūs tikėjimai apie pomirtinį gyvenimą.
„Niugrendžas yra daug didesnis ir sudėtingesnis už mūsų [Ispanijoje] atrastą kapavietę, tačiau juos sieja kai kas bendro – tai statytojų noras panaudoti Saulės šviesą tam tikru metų laiku, kad būtų pasiektas simbolinis – galbūt [jų tikėjimu] magiškas – poveikis“, – sako Sevilijos universiteto archeologas Leonardo García Sanjuánas.
Pasak jo ir kolegų tyrimo, paskelbto žurnale „Antiquity“, šios vietos uolos yra kiek į šoną nuo saulėtekio per saulėgrįžą pozicijos, todėl statytojai sąmoningai įrengė ertmę, kad į ją patektų šviesa.
„Jie labai sumaniai pasirūpino akmenų, kurie buvo išraižyti ir galbūt nudažyti, išdėstymu, – sako mokslininkas. – Tai buvo šventi dalykai, kurie buvo išdėstyti taip, kad saulėtekio metu saulėgrįžos dieną Saulė patektų tiesiai į kameros galą“.
Megalitinis kapas
Naujajame tyrime aprašomi G. García Sanjuáno ir jo komandos kasinėjimai šalia žymaus kalkakmenio kalno, vadinamo La Peña de los Enamorados – „Įsimylėjėlių uola“ šis kalnas pavadintas pagal legendą, kurioje pasakojama, kad du nelaimingi įsimylėjėliai kadaise nusižudė šokdami nuo jo.
Kalnas taip pat garsus tuo, kad atrodo kaip miegančio milžino galvos profilis, ypač esant silpnam apšvietimui – pavyzdžiui, saulėtekio ir saulėlydžio metu.
G. García Sanjuánas ir jo kolegos kapavietę atkasė 2020 m. pabaigoje kalno „kaklo“ regione, netoli Matacabraso uolų prieglaudos, kurią puošia piktogramos, kaip manoma, sukurtos maždaug prieš 5800 metų. Mokslininkai mano, kad kapavietė pirmą kartą buvo pastatyta praėjus keliems šimtams metų po to, kai buvo sukurti uolų piešiniai – ir kad čia buvo laidojama daugiau nei 1000 metų.
Archeologai naujai atrastoje kapavietėje rado keletą žmonių palaikų, datuojamų trimis pagrindiniais kapavietės naudojimo etapais – o taip pat keramikos dirbinių.
Senovinis kraštovaizdis
Antequeros vietovė garsėja natūraliais uolų dariniais, tokiais kaip La Peña, ir megalitiniais paminklais, kuriems įtakos galėjo turėti vietos geografija. Garsiausias iš jų yra Mengos dolmenas – vienas didžiausių ir seniausių megalitinių statinių Europoje, pastatytas 3800–3600 m.pr.m.e.
Tačiau Mengos statinys nėra suderintas su saulėgrįžos saulėtekiu ar saulėlydžiu, kaip būtų galima tikėtis – vietoj to Mengos statinys atsuktas į La Peña de los Enamorados, esantį maždaug už 6,5 km į šiaurės rytus. (Kiti du regione esantys megalitai buvo pastatyti vėliau ir, atrodo, yra nukreipti kitur.
Šis išsidėstymas rodo, kad La Pena vietiniams priešistoriniams žmonėms buvo svarbi lokacija, ir išsprendžia mįslę, į kur buvo nukreipta Menga: į uolų meno ir naujai rasto kapo La Penoje vietą, o pats kapas La Penoje orientuotas į saulėgrįžos saulėtekį, sako G. García Sanjuánas.
Naujai atrastos kapavietės vidinę kamerą puošia išsiskiriantis akmuo su bangų žymėmis paviršiuje, kuris buvo paimtas iš vietovės, kadaise buvusios paplūdimiu ar jūros dugno dalimi.
Akmuo buvo pastatytas taip, kad į jį kristų kylančios vidurvasario Saulės šviesa, o priešais akmenį esančioje laidojimo kameros dalyje, regis, nebuvo žmonių palaikų, pasakoja archeologas.
„Šie žmonės pasirinko šį akmenį būtent dėl to, kad jis sukūrė turi šias banguojančias formas, – aiškina G. García Sanjuánas. – Tai buvo labai teatrališka... jie labai sumaniai kūrė šiuos ypatingus vaizdo efektus“.
Jis pažymėjo, kad megalitinių statinių rasta nuo Maroko iki Švedijos, o juos statę žmonės, atrodo, turėjo panašius įsitikinimus.
„Yra ir skirtumų, bet vienas bendras elementas – Saulė, – apibendrina G. García Sanjuánas. – Saulė buvo šių žmonių pasaulėžiūros centre“.
Parengta pagal „Live Science“.
