Žinia apie šį Rusijos tarpžemyninių raketų kūrimo projektą buvo paskelbta oficialioje šalies valstybinių pirkimų interneto svetainėje, praneša portalas MilitaryRussia.ru. Teigiama, kad dabar įvairiose Rusijos gynybos gamyklose vyksta darbai, siekiant jas paruošti naujos raketos gamybai.
Pasak MilitaryRussia.ru, vyriausybės interneto svetainėje teigiama, kad Maskvos šiluminių technologijų instituto (MIT) korporacija ruošiasi pradėti ICBM naujojo varianto „Jars-M“ gamybą. Konkrečiai MIT gamins kietojo kuro raketas „15Zh80“, kurios skirsis nuo ankstesnių „Jars“ ir kitų rusiškų tarpkontinentinių balistinių raketų tuo, kad naudos individualaus trajektorijos koregavimo variklius (angl. independent post-boost vehicles, IPBV ).
Atrodo, kad IPBV yra naujausia priemonė, skirta ICBM pajėgoms. Dauguma ICBM turi naudingajį krovinį su keliomis kovinėmis galvutėmis (MIRV), kurių kiekviena gali būti nukreipta į atskirą taikinį.
Paprastai paskutinėje raketos skrydžio fazėje MIRV atsiskiria nuo likusios ICBM dalies. Tada MIRV sistema gali savarankiškai manevruoti paleisdama kovines galvutes į atskirus taikinius. Kadangi visos kovinės galvutės yra pritvirtintos prie to paties pagrindinio bloko, kuris skrenda gana tiesia kryptimi, jos gali būti paleistos tik į tuos taikinius, kurie yra palyginti arti skrydžio trajektorijos. Taip pat MIRV raketos tipas pailgina laiką, per kurį gali būti perimta raketa, o visa tai teoriškai palengvina jos sekimą ir galimą perėmimą.
IPBV tipo raketa turi keletą tokių naudingųjų krovinių, kurių kiekvienas po paleidimo atsiskiria ir lekia link galutinio tikslo – iš esmės jie primena mažesnes raketas, kurių kiekviena turi savo varomąją sistemą ir savo kovinę galvutę. Tai leidžia vienai ICBM panaudoti kovines galvutes daug didesnėje geografinėje teritorijoje. Taip pat nusitaikymas gali būti tikslesnis, nes raketų neriboja viena skrydžio trajektorija, o tai reiškia, kad viena ICBM gali geriau smogti atskiriems taikiniams.
Be to, IPBV gali geriau įveikti priešraketinę gynybą. Tipinėje MIRV sistemoje kovinės galvutės ilgesnį laiką lieka sutelktos kaip vienas objektas ir gali būti sunaikintos kaip vienas objektas. IPBV atveju kovinės galvutės juda nepriklausomai viena nuo kitos, greičiausiai skirtingomis trajektorijomis, o tai apsunkina jų sekimą ir perėmimą naudojant balistinių raketų gynybos sistemas. Galiausiai net jei visos kovinės galvutės skries ta pačia bendra trajektorija, kiekvieną jų vis tiek reikės perimti atskirai.
Tiksliai neaišku, kiek IPBV galėtų būti „Jars-M“ raketose ir koks sprogstamasis užtaisas juose galėtų būti. Maskvoje įsikūrusio Strategijų ir technologijų analizės centro (CAST) ataskaitoje pažymima, kad raketos modulinis išdėstymas turėtų suteikti galimybę naudoti įvairią naudingąjį krovinį, kuris galėtų apimti skirtingą kovinių galvučių skaičių ir skirtingo galingumo kovines galvutes.
CAST taip pat atkreipia dėmesį į vieną galimą IPBV versijos trūkumą, palyginti su originalia „Jars“ versija – dėl mažesnės trečios pakopos bendros masės raketa greičiau praranda energiją, o tai gali turėti įtakos jos maksimaliam veikimo nuotoliui. Pranešama, kad „Jars“ veikimo nuotolis yra daugiau kaip 10 000 km.
Be to, manoma, kad dėl sumažėjusios masės sumažės ir kovinės galvutės, o tai gali sumažinti jų galingumą. Pranešama, kad pagrindinės „Jars“ raketos kiekvienos MIRV galvutės galingumas yra 150–250 kilotonų, nors tikslus jų skaičius nėra aiškus – nors Rusijos žiniasklaida skelbė, kad kiekviena „Jars“ raketa gabena iki 10 atskirų branduolinių ginklų, daugelis ekspertų mano, kad tikrasis skaičius yra gerokai mažesnis.
Reikėtų pažymėti, kad Rusija dažnai pakiliai kalba apie savo ginklų sistemų, ypač strateginių, pajėgumus, todėl gali būti, kad IPBV koncepcija vis dėlto nepasiteisins. Taip pat jų įvedimo į operatyvinę eksploataciją procesas gali pasirodyti sudėtingas – taip buvo su povandeninių laivų balistine raketa „Bulava“, kurios kūrimas labai vėlavo, o dabar su panašiomis problemomis susiduria ir sunkioji ICBM „Sarmat“.
Kita vertus, jei Rusija iš tiesų ruošiasi pradėti gaminti IPBV aprūpintą ICBM, tai galėtų būti gana ekonomiškas būdas mesti iššūkį JAV priešraketinei gynybai ir dar labiau padidinti bendrą strateginių raketinių pajėgų lankstumą, teigia „The War Zone“.
