Iškart po tragiško R. Kalantos protesto Kaune nuvilnijo pasipriešinimo banga – negalėdama dalyvauti R. Kalantos laidotuvėse, minia kauniečių plūdo į miesto sodą. Prasidėję susirėmimai su milicija truko kelias dienas, KGB ataskaitų duomenimis, į gatves tuomet išėjo per 3 tūkst. žmonių, o demonstracijas malšino kone dvigubai daugiau milicininkų, kitų jėgos struktūrų. Suimti 402 asmenys, šešių laukė baudžiamosios bylos ir kalėjimas. Pagrindiniai eitynių organizatoriai nuteisti ne kaip politinių riaušių rengėjai, bet kaip chuliganai ir „asocialūs elementai“, o R. Kalanta paskelbtas psichiškai nesveiku, po mirties jam „diagnozuojant“ šizofreniją – taip ilgiems metams užgniaužiant šio įvykio politinę reikšmę.
Gūdžiame sovietmetyje, 1972-aisiais stichiškai kilęs protestas prieš okupacinę valdžią ir sovietinę santvarką iki šiol yra vienas ryškiausių pilietinio pasipriešinimo pavyzdžių. Be šio, Lietuvos istorijoje apstu ir kitų įvykių, kuriais galima iliustruoti pilietinį pasipriešinimą – ne vien Kalantinės, bet ir Roko maršai per Lietuvą, sąjūdžio mitingai Vingio parke, Baltijos kelias ar Sausio 13-oji. Tai įvykiai, kurie ne tik išreiškė protestą, suteikė balsą pilietinei visuomenei, bet ir tapo piliečių santalkos veiksmu – ginti valstybei svarbius objektus ar atgrasyti priešą nuo tolesnių smurtinių veiksmų.
Valia priešintis
Protestai, nuomonės išreiškimas, taikus tautos pasipriešinimas, peticijos ar bado akcijos, vieši pareiškimai, masinės maldos, dainavimas, simbolinių žvakių uždegimas, vėliavų, plakatų, karikatūrų iškėlimai, eitynės, streikai ar paradai – pilietinis pasipriešinimas turi daug išraiškos formų ir bemaž visoms joms galima rasti pavyzdžių iš Sąjūdžio, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikotarpio. Tačiau pilietinio pasipriešinimo ekspertai pabrėžia – visi pilietinio pasipriešinimo veiksmai yra lėtas procesas, reikalaujantis užsispyrimo, ryžto ir žinių.
Pilietinio pasipriešinimo pirmasis elementas – pilietinė valia – tai visų piliečių, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar pažiūrų, apsisprendimas ir pasiryžimas kovoti už savo šalies nepriklausomybę ir priešintis agresoriui visais įmanomais tarptautinės teisės normų pripažįstamais būdais. Tai tarsi piliečio stuburas, kurį stiprina domėjimasis valstybės gyvenimu, istorija, vertybių puoselėjimas, įsitraukimas į nevyriausybinių organizacijų veiklą. Pilietinė valia yra svarbus atgrasymo veiksnys: ji skatina piliečius aktyviai dalyvauti rengiantis valstybės gynybai, o potencialus agresorius, matydamas visuomenės pasiryžimą priešintis, gali būti labiau linkęs atsisakyti ketinimų pulti.
Tam, kad tautos valia priešintis, kovoti už savo valstybę ir visuomenės vertybes, būtų gaji ilgą laiką, būtina užtikrinti kelių kertinių dėmenų – visuomenės atsparumo išoriniam poveikiui bei tinkamų žinių ir įgūdžių – sąveiką. Šie trys elementai – pilietinė valia, visuomenės atsparumas ir pasipriešinimui būtinos žinios bei įgūdžiai – sudaro pilietinio pasipriešinimo šerdį, kuri, savo ruožtu, yra svarbiausio gynybos principo – visuotinės gynybos – dalis.
Visuotinės gynybos principas įpareigoja, kad valstybės gynyba yra ne tik Lietuvos kariuomenės ir kitų šalies ginkluotąsias pajėgas sudarančių institucijų bei NATO sąjungininkų atsakomybė, bet ir visų piliečių pareiga. Siekiant didinti piliečių atsparumą, parengtumą, sustiprinti jų žinias ir įtvirtinti įgūdžius, būtinus efektyviam pilietiniam pasipriešinimui, 2022 m. metais buvo patvirtinta tai numatanti Lietuvos Respublikos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija.
Visuomenės atsparumas ir žinios bei įgūdžiai
Antras pilietinio pasipriešinimo elementas – visuomenės atsparumas. Tai – piliečių gebėjimas be didelių pasekmių atlaikyti bet kokį valstybės ar visuomenės sutrikdymą, jam pasibaigus kuo greičiau sugrįžti į įprastas gyvenimo vėžias arba greitai prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių. Atsparumas sumažina priešiškų jėgų galimybes daryti neigiamą poveikį valstybei ir visuomenei – tam ypač svarbios piliečių žinios apie šiuolaikines saugumo grėsmes, kritinis mąstymas ir skaitmeninis raštingumas. Atsparumas yra reikšmingas ir kaip atgrasymo veiksnys, ir kaip tvirtos pilietinės valios kūrimo prielaida.
Atsparumo stiprinimo tikslas – ugdyti visuomenės imunitetą išorinėms grėsmėms – t.y. tiek mokėjimą atpažinti priešiškos žvalgybos apraiškas, tiek informacines grėsmes (propagandą, dezinformaciją, informacines ar psichologines atakas), o taip pat ir gyventojų pasirengimą krizinėms situacijoms. Net žinojimas kaip, kokiais keliais, iškilus grėsmei, galima atsitraukti iš miesto, kokius dokumentus ir būtinuosius daiktus reikia pasiimti evakuojantis, stiprina šeimos atsparumą.
Trečiasis elementas – žinios ir įgūdžiai. Piliečiai, turintys tinkamų žinių ir nuolat atnaujinantys savo įgūdžius, tampa realia gynybine galia. Reikalingos dvejopos žinios ir įgūdžiai: neginkluoto pilietinio pasipriešinimo žinios ir įgūdžiai bei karinis pasirengimas, sudarantis galimybę įsitraukti į ginkluotą pasipriešinimą.
Tokių įgūdžių neužtenka įgyti kartą gyvenime, jie turėtų būti suvokiami kaip nuolatinis, kartotinis procesas, suteikiami per neginkluoto pasipriešinimo ar rezistencijos kursus. Kita vertus, būtent taikos metas yra geriausias laikas išmokti valdyti ginklą ir įgyti karinį parengtumą – tapti Lietuvos šaulių sąjungos dalimi ar Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariu.
Tam, kad pilietinis pasipriešinimas būtų veiksminga šalies gynybos dalis, pilietinę valią, atsparumą bei įgūdžius reikia ugdyti dar taikos metu. Tokios žinios ir įgūdžiai turi būti įgyjami iš anksto ir nuolat palaikomi.
