Statula, kurią galima apžiūrėti Škotijos nacionaliniame muziejuje Edinburge, ištisoms egiptologų kartoms buvo paslaptimi – nes tokia scena turėtų būti neįmanoma: pagal senovės Egipto papročius ir tradicijas paprastas žmogus niekuomet negalėjo prisiliesti prie valdančiojo faraono, jau nekalbant apie tokį intymų ryšį. Tokią situaciją iškalti akmenyje ištisus šimtmečius būtų buvę laikoma erezija.
„Vos tik ją pamačiusi, pagalvojau – tokia statula neturėtų egzistuoti, – sako ŠNM senovės Viduržemio jūros regiono vyriausioji kuratorė Margaret Maitland. – Tai išmušė mane iš vėžių“.
Tačiau M.Maitland pavyko iššifruoti senovinę statulą. Jai net pavyko nustatyti beveidžio vyro vardą ir pirmą kartą identifikavo visą grupę skulptūrų, esančių kituose didžiuosiuose muziejuose, kurios anksčiau niekada nebuvo suskirstytos į kategorijas.
Nemirtingumo užtikrinimas
M.Maitland atrado, kad visos statulos yra iš tos pačios vietos Egipte: dykumos kaimelio Deir el-Medinos, kuriame gyveno amatininkai, projektavę, statę ir puošę kapavietes, užtikrinusias faraonų nemirtingumą. Tai darydami, jie žinojo slapčiausias savo valdovų paslaptis.
M.Maitland prie NŠM prisijungė 2012 m. ir šį atradimą padarė dirbdama prie muziejaus Egipto kolekcijos „Iš naujo atrastas Senovės Egiptas“ pertvarkymo. Savo tyrimus ji pristatė tarptautinėje konferencijoje apie Deir el-Mediną, vykusioje Turino (Italija) Egizio muziejuje.
Iki jos tyrimo NŠM kuratoriai statulą aiškino kaip vaizduojančią auklėtoją su karališkuoju vaiku, o Viktorijos laikų archeologas, kuris pirmasis atkasė statulą, manė, kad tai deivės Izidės slaugomas faraonas – nors mažoji figūra dėvėjo karūną, o didesnė figūra neabejotinai buvo vyras.
„Statuloje aiškiai pavaizduotas karūnuotas faraonas, tačiau paprastas žmogus niekada nebūtų pavaizduotas trimatėje erdvėje su valdovu, – sako M.Maitland. – Antkapiniuose paveiksluose ištisus šimtmečius buvo draudžiama net vaizduoti tokį susigrupavimą dvimatėje erdvėje“.
Statula tapo NŠM dalimi 1985 m., kai buvusio Nacionalinio senienų muziejaus, taip pat esančio Edinburge, kolekcija buvo sujungta su Škotijos karališkojo muziejaus kolekcija. Prieš tai statula priklausė novatoriško, bet beveik pamiršto archeologo Alexanderio Henry Rhindo, kilusio iš Viko miestelio tolimojoje Škotijos šiaurėje ir išgarsėjusio kasinėjant priešistorines vietoves šiaurės Škotijoje – o 1855 m. pirmą kartą nuvykusio į Egiptą – kolekcijai. A.R.Rhindas mirė 1863 m., būdamas vos 29 metų, nuo tuberkuliozės. Peržiūrėjusi jo įrašus, M.Maitland sužinojo, kad A.R.Rindas atrado ir iškasė statulą Deir el-Medinoje.
Senovės Egipto karalystėms žlugus, kaimas palaipsniui buvo apleistas ir niekada nebeatstatytas. Tačiau savo klestėjimo laikais izoliuotoje prestižinėje bendruomenėje gyveno aukštos kvalifikacijos ir išsilavinę žmonės, kuriems už jų amatą buvo gerai mokama. Raštingumas Deir el-Medinoje buvo toks paplitęs, kad archeologinių kasinėjimų metu buvo rasta tūkstančiai fragmentų su eskizais, žinutėmis, sąrašais, skundais ir juokeliais. Taip pat rasta smėlyje palaidotų darbininkų šventyklų ir jų kapų.
M.Maitland dėmesys Deir el-Medinai lėmė atradimą. Ji suprato, kad mažoji figūra, pavaizduota statuloje, buvo ne gyvas faraonas, o faraono statula. Didesnio vyro, klūpančio ant kelių su išskėstomis rankomis, ikonografija atkartojo kitus gerai žinomus egiptiečių figūros, teikiančios auką, atvaizdus.
M.Maitland ėmė tyrinėti visas kitas Deir el-Medinos skulptūras – ir rado visą grupę, įskaitant fragmentišką, bet gražiai iškaltą pavyzdį, saugomą Niujorko Metropoliteno muziejuje ir kelias, esančias Egipto nacionaliniame muziejuje. Keliuose egzemplioriuose karališkoji statula pavaizduota šventykloje – taigi ne tokiame glaudžiame kontakte su donatoriumi kaip Edinburgo pavyzdys.
Mokslininkė daro išvadą, kad Deir el-Medinos vyriausieji darbininkai turėjo išskirtinę teisę ne tik statyti valdovų kapavietes, bet ir siūlyti statulas savo pačių deivės Hator šventyklos koplyčioms, vaizduodami save artimiausiame kontakte su šiais dieviškosios galios ir valdžios atvaizdais. Tai nebūtų buvę įmanoma be faraono dvaro žinios. Kiekvienas kaimo darbo aspektas buvo reglamentuojamas ir registruojamas – nuo tiekiamų medžiagų iki maisto, kurį jie valgė, ir alaus, kurį gėrė. M.Maitland nuomone, šie įvaizdžiai buvo abipusiai naudingi, nes stiprino ir aukščiausią valdovų valdžią, ir su jais glaudžiai susijusių pareigūnų lojalumą bei statusą.
Taigi, kas yra bevardis vyras ir faraono vaiko statula? Klūpantis vyras ant galvos dėvi gėlių vainiką. Tai buvo įprasta moterų statulose, bet labai reta vyrų atvaizduose – išskyrus faraonų Ramzių valdymo laikotarpį, teigia M.Maitland.
Ramzis II, vadinamas Ramziu Didžiuoju, valdė 1279–1213 m.pr.m.e. – tai antras ilgiausias senovės Egipto karaliaus valdymo laikotarpis. Jo atvaizdas buvo visur, nes faraonas fundavo daugiau šventyklų ir statulų save pašlovinti nei bet kuris kitas Egipto valdovas. Aukščiausias Deir el Medinos kaimo pareigūnas, tiesiogiai susijęs su Ramzio dvaru, turėjo būti viziriu vadinamas pareigūnas – tačiau ant statulos nematyti rūbų, kuriuos paprastai dėvėdavo toks aukšto rango pareigūnas.
Kitas eilėje – ir, M.Maitland nuomone, žmogus, kuris būtų užsakęs tokią statulą – būtų buvęs vyresnysis raštininkas, atsakingas už svarbiausius užrašus ant kapų. Jei mokslininkė teisingai identifikavo Ramzį II, žinome, kad jo raštininkas buvo vyras, vardu Ramozė – nes jo kapas tebėra išlikęs. Taigi, Ramozė Edinburgo galerijoje įgijo savo nemirtingumą.
Tarp egiptologų dažnai kyla ginčai, o naujos teorijos griovimas – mėgstamas sportas. Tačiau iki šiol M.Maitland versija dar nėra paneigta. „Dar yra ką veikti, – sako ji. – Mane persekioja mintis, kad dingęs užrašas – galbūt net dingęs veidas – vis dar guli smėlyje ir laukia, kol bus surastas, kad įrodytų arba paneigtų mano teoriją“.
Parengta pagal „The Art Newspaper“.
