Tarybiniais laikais raudonarmiečių vykdyti kraupūs nusikaltimai nuo visuomenės buvo slepiami po devyniais užraktais. Paslapties šydas ėmė kristi gana neseniai, kai patys kretingiškiai pasiryžo atskleisti ilgai maskuotus Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus.
Nuo 2019 m. organizuojamos viešos ekskursijos į krauju aptaškytus vadinamojo Šv. Antano namelio rūsius, tad išvysti restauratorių atvertas buvusias kruopščiai užmaskuotas kalinių kamerų sienas su gausybe asmeninių įrašų galima savo akimis.
Ant sienų tarsi senovės Egipto šventyklose išraižyti rūsiuose kalintų žmonių vardai, pavardės, inicialai, autoportretai, laivai, namai, simboliai, net gyvūnų ir augalų piešiniai, dviratis ir kt.
Šviesioji praeitis
Jau daugelį dešimtmečių pačiame Kretingos miesto centre, prie senųjų kapinių, stūksantis vietinių meiliai Šv. Antano nameliu vadinamas pastatas šiuolaikinei kartai asocijuojasi su švietėjiška veikla. Šiame kelių aukštų pastate dabar įsikūrusi Pranciškonų gimnazija. Tačiau balti rūmai turi įvairialypę istoriją, ir ją žino nedaugelis.
Šv. Antano rūmai buvo pastatyti 1933–1934 metais tuometinio Lietuvos pranciškonų brolijos provincijolo, šviesuolio tėvo Augustino Dirvelės (1901–1948) rūpesčiu. Pastato pirminė paskirtis turėjo būti prieglauda per Pirmąjį pasaulinį karą į JAV emigravusiems ir senatvėje sugrįžusiems tautiečiams.
Tiesa, atidarius prieglaudą, vadintą Amerikonų rūmais, iš JAV į tėvoniją buvo sugrįžę tik penki lietuviai, kurie už 10 tūkst. litų vienkartinį mokestį gavo visą išlaikymą iki gyvenimo pabaigos, atskirą kambarį ir vietą parapijos kapinėse. Tačiau dėl karo grėsmės daugiau tautiečių į Lietuvą grįžti neskubėjo. Vėliau pastate prisiglaudė apie 10 senelių iš Lietuvos, kuriuos prižiūrėjo pranciškonų vienuolės.
Šv. Antano rūmai anuomet buvo laikoma moderniausia ir kone prašmatniausia senelių prieglauda visoje Lietuvoje, mat erdviame pastate buvo įrengta kokybiška šildymo sistema, įrengtos vonios, net kino teatras, biliardo kambarys, koplytėlė ir 60 gyvenamųjų kambarių. Kiekvienam lietuviui numatytas atskiras kambarys. Iš kai kurių jų pro specialiai padarytus vidinius langus galima buvo stebėti mišias rūmų koplyčioje.
Tuose pačiuose rūmuose buvo įsikūrusi ir pranciškonų spaustuvė, knygų rišykla, vėliau ten pat atidarytas Pranciškonų gimnazijos mergaičių bendrabutis-pensionas.
Idiliškas Šv. Antano namelio gyvenimas virto pragaru 1940-aisiais, kai Europa jau drebėjo nuo Antrojo pasaulinio karo griausmo, o žmonių globos įstaiga buvo paversta skausmo ir kančių citadele.
Sienose daryti įrašai ir prancūzų, belgų tautybių žmonių. Kaip jie ten pateko, iki galo neaišku.
Budelių sūpuoklės
Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas savo knygoje „Kretingos istorijos bruožai“ (2018 m.) rašė, jog 1940 m. birželio 15 d. kraštą okupavus Sovietų Sąjungai, jos represinė NKVD (išvertus iš rusų kalbos: Vidaus reikalų liaudies komisariatas) žinyba ėmėsi griežtų priemonių, kurios prevenciškai padėtų sustabdyti menkiausią patriotinių jėgų pasipriešinimą okupantui.
Šv. Antano rūmai buvo žaibiškai nacionalizuoti, juose įsikūrė NKVD pasienio kariuomenės 105-osios rinktinės štabas. Rūsiuose ir pirmame aukšte raudonarmiečiai įrengė slaptą areštinę, kankinimų vietas ir kameras, o didelė teritorija aplink rūmus buvo aptverta tvora.
Nedideliems rūsio langams buvo įstatytos grotos, jie užkalti aklinai, kad į vidų patektų kuo mažiau šviesos ir kaliniai prarastų paros laiko orientaciją. Ankštose patalpose uždarydavo po 10–12 žmonių, tardymai dažniausiai vykdavo naktimis. Mirties kamerose daugiausia buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę: šauliai, buvę karininkai, labiau išsilavinę žmonės.
Kas dėjosi rūsiuose ir nuo praeivių akių stropiai paslėptoje, tvora užbarikaduotoje teritorijoje jau vėliau, 1941-ųjų birželį, išvydo sovietus išginę hitlerinės Vokietijos kariai.
Vaizdas buvo toks kraupus, kad jie net sugebėjo išnaudoti sovietų budelių palikimą viešiesiems ryšiams.
Net Gimnazijos tvenkinio pakrantėje augantys medžiai mena sovietų budelių žiaurumą: vokiečiai, vėliau patys itin žiauriai ten pat kankinę savo belaisvius, aptiko metalinį lanką, apjuostą aplink apdegusį pakrantės gluosnį. Šalia jo rasti ir apsvilę žmonių palaikai: manoma, kad belaisviai buvo kankinami juos gyvus deginant, o vėliau užpilant vandeniu, ir ši procedūra būdavo kartojama daug kartų. Dauguma užkastųjų rasti prislėgti akmenimis (manoma, užkasti gyvi).
Perėmę NKVD budelių krauju aplaistytus rūmus, savo egzekucijas tęsė ir vokiečiai. Yra žinoma, kad ypač žiauriai nukankinti buvo iš Skuodo ir Mosėdžio atvežti žydai. Amžininkai pasakoja, kad juos prieš sušaudant ir įmetant į kalkių duobę, kuri buvo iškasta netoli rūmų, vertė keliais kopti į statų tvenkinio šlaitą, plaukti. Atsilikusieji būdavo sušaudomi.
Šv. Antano namelyje tiek sovietų, tiek nacių galėjo būti kalinama per 300 žmonių, kurie arba mirdavo egzekucijos vietoje, arba būdavo išvežami į kitus kalėjimus. Kalinama buvo dėl pačių įvairiausių priežasčių: nuo bandymų pabėgti per sieną, asmens tapatybės dokumentų neturėjimo, tariamo kolaboravimo su priešais iki asmeninio keršto ar kitokių subjektyvių motyvų.
Pačiame Kretingos centre esantys 1933 m. statyti rūmai, vadinti Šv. Antano vardu. Kraštą okupavus sovietams jie virto kančių citadele.
Surado amžininkus
Pirmą kartą ilgai sovietmečiu slėptos ir maskuotos kalinių kameros požemyje buvo aptiktos 1989 m. remontuojant rūmus.
Pasak J. Kanarsko, kuris anuomet atliko tyrimus, statybininkai buvusių kalinių įrašus po tinku sienose rado keturiose patalpose.
„Mums pavyko rasti įrašus, darytus 1940–1941 metais, tad juos darė ir sovietų, ir gestapininkų bei esesininkų kankinti žmonės. Vėliau pavyko rasti ir amžininkus, dar gyvus buvusius ten kalintus lietuvius, kurie tvirtino, jog kalinimo patalpų būta ir daugiau. Jei tai tiesa, įmintos dar ne visos rūmų paslaptys“, – pasakojo jis.
Istorikui ypač įsiminė vieno lenko darytas įrašas sienoje: „Blogai padariau, kad pabėgau, bet...“ Mat lenkai į kalėjimą pateko po nesėkmingų bandymų pabėgti iš okupuoto Klaipėdos krašto, spėjama, patikėję sovietine propaganda, tačiau atsidūrę TSRS teritorijoje buvo sučiupti kaip „nacių šnipai“ ir įkalinti.
„Sienose daryti įrašai ir prancūzų, belgų tautybių žmonių. Kaip jie ten pateko, iki galo neaišku. Šv. Antano rūmuose įsikūrus vokiečiams, buvo suimti ir įkalinti nespėję pasprukti partiniai ir tarybiniai aktyvistai, taip pat žydai. Tačiau pastaruosius labai greitai sušaudydavo arba vietoje prie kalkių duobės, arba tolėliau už Kretingos“, – teigė istorikas.
Jam pavyko rasti ir užrašyti ne vieno iš dar buvusių gyvų ten kalintų lietuvių patriotų prisiminimus.
„Tardytojas pakvietė du raudonarmiečius, kurie pagal tardytojo paliepimą atsuko man rankas į užpakalį ir, uždėję geležinius pančius, badė adatomis vienos rankos pirštų panages. Taip mane kankino nuo 11 iki 18 val. vakaro. Iškoliojo labai nešvariais žodžiais ir pavadino vokiečių šnipu. Po to dviejų raudonarmiečių padedamas atliko tą pačią ceremoniją, kaip vakar, su mano antrosios rankos pirštais. Tris dienas kankino po 8–9 valandas per dieną“, – tokie atsiminimai užrašyti, išgirsti iš K. Vyšniausko lūpų.
Rūmų požemyje yra grindyse įrengtas šulinys, į kurį nardindavo kalinius žemyn galva ir taip kankindavo.
Sienų kalba
Nuo 2019-ųjų Kretingos rajono turizmo informacijos centras (TIC) iš anksto užsiregistravusioms grupelėms žmonių veda temines ekskursijas po istorinius rūsius su įrašais sienose. Požemiuose prieš keletą metų teko lankytis ir šių eilučių autoriui, lydimam vienuolio Gedimino OFM.
Vesdamas žemyn į požemį kampuotais koridoriais brolis pranciškonas parodė į grindyse įrengtą šulinį ir lubose įmontuotą metalinį dvipusį kablį.
„Žmonės pasakojo, kad į tą šulinį nardindavo žemyn galva ir taip kankino. Taip pat – ir pakabinus ant šio kablio“, – pasakojo jis.
Vinutėmis, stiklo šukėmis palikti įrašai ir net piešiniai, menantys tragišką krašto istoriją.
Buvusiose kamerose nuskutus paviršinius sienų tinko sluoksnius restauratoriai atvėrė ištisas įrašų ir piešinių galerijas. Sienose vinutėmis arba stiklo šukėmis, kurių kaliniai specialiai ieškodavo kieme trumpų pasivaikščiojimų metu, galima rasti išraižytą net žuvį ir gėlę.
Keliuose sienų fragmentuose kruopščiai išraižyti metro ilgio žvejybinis laivas, mažesnis – burlaivis, todėl nenuostabu, kad sienose yra ir įrašai „Memel“.
Daugiausiai, nujausdami savo liūdną likimą, kaliniai raižė vardus, pavardes, gimimo metus, vietas, iš kurių atkeliavę ar kilę, už ką buvo įkalinti („ėjau per sieną“, „sučiupo pasienyje“, „bandžiau pabėgti“ ir t. t.), o vienoje sienoje galima rasti net liūdnokai atrodančią sentenciją „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“... Kitoje kalinys (lenkas) išraižė savo paties antkapį...
Apstu ir brūkšniukais arba kryžiukais langeliuose žymėtų dienų, kurias teko kalėti: nuo vos kelių iki kelių savaičių. Beje, žydiškų įrašų nėra, nes žydai neturėjo tokios tradicijos save įamžinti įrašais. Tačiau vienoje sienoje galima rasti ir penkiakampių, ir šešiakampių žvaigždžių, ir svastikų: susimaišę net simboliai.
