Pasak kompiuterinių žaidimų kūrėjo Šarūno Ledo, Lietuva šiame kontekste atrodo pakankamai neblogai. Nors, natūralu, atsiliekame nuo sektoriaus lyderių, specialisto teigimu, Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį jaučiamas žymus proveržis vaizdo žaidimų industrijoje.
„Kadangi esame maža šalis, tai pirmauti dideliais mastais būtų sudėtinga. Be abejo, yra Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija ir taip toliau – čia vien tik Europa. Bet pasaulyje yra kitų šalių, dar didesnių, turinčių daugiau žmonių. O jeigu tu turi daugiau žmonių ir dar turi tam tikrą rinką – mes, pavyzdžiui, žaidimų rinkos ilgą laiką neturėjome, nes žmonės tiesiog nebuvo linkę pirkti žaidimų. Ir lietuviškų žaidimų kurti nebuvo daug prasmės, mat pasaulyje labai mažai žmonių, kalbančių lietuviškai. Tai labai sunku pasivyti ir aplenkti pasauliniu lygiu tam tikras valstybes. Bet santykiniu lygmeniu, tikrai pas mus industrija yra labai pažengusi“, – „Žinių radijo“ laidoje „Skaitmeninė karta“ teigė Š. Ledas.
Jis pastebėjo, kad Lietuva tampa patraukli ir užsienio įmonėms – investuotojus traukia ne tik neblogos kūrybos ir verslo vystymo sąlygos, bet ir talentai. Vis dėlto, Š. Ledo teigimu, būtent talentų ir gabių žmonių kompiuterinių žaidimų įmonėms pradeda trūkti.
„Yra gabių žmonių – dabar netgi pradėjo jų trūkti, nes tiek išaugo ta industrija, kad matomas trūkumas. Kartu su Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacija kalbame su edukacijos institucijomis, su universitetais, kolegijomis, kad reikia mokyti jaunimą kurti žaidimus. (...) Norime, kad situacija vis dar gerėtų, nes atsiranda tas trūkumas, kai industrija auga“, – aiškino pašnekovas.
Visgi, pastebėjo Š. Ledas, kompiuteriniai žaidimai dažnai sulaukia nepelnytos kritikos ir kreivų žvilgsnių – dažnam atrodo, jog laikas, leidžiamas priešais kompiuterio ar telefono ekraną, yra švaistomas niekams. Tačiau pašnekovas akcentavo, kad vaizdo žaidimai lavina motorinius įgūdžius, reakciją, loginį ir strateginį mąstymą bei kūrybingumą.
„Galima vardinti ir vardinti, kokią naudą teikia žaidimai. Bet, be abejo, reikia paminėti, kad kaip ir bet kurio kito produkto vartojimas, jis turi būti saikingas ir pagal amžių. Kiekvienas žaidimas turi amžiaus reitingą ir čia jau yra tėvų atsakomybė pasižiūrėti, kad vaikui žaidimas atitiktų. Jeigu šešiamečiui ar dešimtmečiui yra nuperkama suaugusiųjų, tarkime nuo 16 iki 18 metų žmogui skirtas žaidimas, tai tas žaidimas gali būti nebe tiek naudingas, kiek žalingas. Ten yra tam tikros temos, vaizdai ir visa kita, kas yra netinkama. Bet kiekvienas žaidimas ateina su rekomendacijomis, kokiai amžiaus grupei jis yra skirtas“, – pažymėjo Š. Ledas.
Pašnekovas taip pat patikino, kad bręstančiam žmogui gali būti naudingas ne tik laikas, praleistas žaidžiant kompiuterinius žaidimus – anot Š. Ledo, jaunuoliai gali tobulinti savo įgūdžius ir gabumus žaidimus kurdami. O tai padaryti, pasak jo, yra pakankamai lengva.
„Kažką pradėti, kažką eksperimentuoti galima pakankamai ankstyvame amžiuje. Vaikai progimnazijose jau tikrai gali kažkuo užsiimti ir turi pakankamai supratimo apie kūrybą, kad galėtų kurti žaidimus. Aišku, jie tikriausiai nebus labai sudėtingi ir neatitiks galbūt tų standartų kaip kompanijos, kuriose dirba tūkstančiai ar šimtai žmonių. Bet kažką paprasto kaip „Gyvatėlę“ ar „Kryžiukus – nuliukus“ sukurti tikrai galima jau su esamais įrankiais gan ankstyvame amžiuje“, – patirtimis dalijosi specialistas.
„Tų įrankių dabar yra daugybė. Kai kurie yra grynai edukaciniai – leidžia kurti kažkokius nesudėtingus žaidimus. Yra ir grynai žaidimų kūrimo įrankiai, kuriuos naudoja ir profesionalai. Jie yra pakankamai paprasti, paaugliai – ypač vyresnėse klasėse – tikrai gali imtis ir dažniausiai turi net ir pakankamai programavimo įgūdžių (...)“, – dėstė jis.
Galiausiai, pašnekovas atkreipė dėmesį, kad vaizdo žaidimų kūrime gali pasireikšti ir pasižymėti ne tik programavimą išmanantys jaunuoliai. Š. Ledas tvirtino, kad kompiuterinių žaidimų industrijoje veikia įvairiausi žmonės – tiek programuotojai, tiek muzikos kompozitoriai, rašytojai ir dizaineriai.
