Kiaušinių lukštų puošimo paprotys iš tiesų yra labai senas. Afrikoje rasta dekoruotų, graviruotų stručio kiaušinių, kurių amžius siekia 60 000 metų. Ikidinastiniu Egipto laikotarpiu (4400–3100m.pr.m.e.) ir ankstyvosiose Mesopotamijos bei Kretos kultūrose kiaušiniai buvo siejami su mirtimi ir atgimimu, taip pat su karališkumu, o jau prieš 5000 metų senovės šumerų ir egiptiečių kapuose būdavo dedami auksu ir sidabru dekoruoti stručio kiaušiniai.
Šie kultūriniai ryšiai galėjo daryti įtaką ankstyvosioms krikščionių ir islamo kultūroms, taip pat per prekybinius, religinius ir politinius ryšius iš tų vietovių aplink Viduržemio jūrą.
Kalbant apie Europą – esama įrodymų, kad dabartinės Ukrainos teritorijoje nuo 4500 iki 3000 m.pr.m.e gyvenusi Kukutenio-Tripolės kultūra taip pat dažė kiaušinius.
Tikslus momentas, kada krikščionys pradėjo dažyti kiaušinius, į istorijos metraščius nepateko, tačiau šis paprotys jau daugelį amžių yra Velykų šventimo dalis. Kai X a. krikščionybė paplito, Ukrainoje senoji kiaušinių piešimo vašku ir dažais tradicija, vadinama „pisanka“, tapo susijusi su naująja religija. Graikų ortodoksų tradicijoje dažytais raudonais kiaušiniais ši šventė pažymima nuo tada, kai pasak Biblijos, Marijai Magdalietei nuėjus aplankyti Jėzaus kapo ir pamačius, kad jo ten nebėra, jos užkandžių krepšelis su kiaušiniais nusidažė ryškiai raudonai.
1290 m. Anglijos karalius Edvardas I įsakė nudažyti arba padengti aukso lakštais 450 kiaušinių, kurie turėjo būti išdalyti karaliaus giminaičiams ir svitai. Tradicija prasitęsė ir po kelerių metų, kai Vatikanas Velykų proga Henrikui VIII atsiuntė kiaušinį sidabriniame dėkle. Nuo XIII a. kaimo gyventojai kiekvieną šventę dvaro valdovams pristatydavo krepšelius su velykiniais kiaušiniais, o esama įrodymų, kad XVI ir XVII a. kiaušiniai irgi galėjo būti dažomi.
Beje, ankstyvosiose stačiatikių bažnyčiose velykinius kiaušinius laimindavo kunigai ir dalydavo parapijiečiams per Didžiojo Šeštadienio pamaldas. Per pamaldas dalijami velykiniai kiaušiniai simbolizuodavo Jėzaus prisikėlimą: kietas lukštas reiškė užantspauduotą kapą, o kiaušinio dužimas – Jėzaus prisikėlimą iš numirusių.
Nors tradicija dalyti velykinius kiaušinius per pamaldas bažnyčioje gali pasirodyti keista, ankstyvieji krikščionys per gavėnią – 40 dienų laikotarpį, kai ruošdamiesi Velykoms pasninkaudavo ir atgailaudavo – susilaikydavo nuo kiaušinių ir mėsos, todėl per Velykas pirmą kartą po ilgo laiko galėdavo paragauti kiaušinio.
Taip pat pasakojama, kad ankstyvieji krikščionių misionieriai dažė kiaušinius skirtingomis spalvomis siekdami atspindėti skirtingus Velykų istorijos aspektus. Geltona spalvą jie pasirinkdavo prisikėlimo simboliu, mėlyną – meilės, o raudoną – Kristaus kraujo.
Kartais misionieriai ant vaikams kiaušinių išpiešdavo biblines scenas – ir kiaušinius išslapstydavo. Vaikai surasdavo velykinius kiaušinius ir jiems būdavo papasakojama su piešiniais susijusios istorijos.
Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, Lietuvoje margučių dažymas minimas vienoje Martyno Mažvydo giesmėje (1549 m). Tautosakoje yra duomenų apie kiaušiniui teikiamą magišką galią: dar XIX a. pabaigoje Lietuvos žemdirbiai pirmoje išartoje vagoje aukodavo kiaušinį Žemynai, per Jurgines į laukus išgenami gyvuliai peržengdavo po tvarto slenksčiu padėtus du nedažytus ir du margintus kiaušinius.
Margučiai buvo dovanojami, aukojami, naudojami sėjos, ganiavos pradžios apeigose ir šventėse.
Pagal dažymo ir marginimo pobūdį margučiai skirstomi į dažytinius (vienspalvius), rašytinius (margintus vašku), skutinėtuosius. Vienspalviai žinomi visoje Lietuvoje, marginimo tradicijos išliko Suvalkijoje, Žemaitijoje, Vakarų Aukštaitijoje.
Margučių ornamentų detalės ir kompoziciniai deriniai artimi lietuvių liaudies drožinių, baldų, audinių, metalo papuošalų, keramikos dekoro motyvams.
Dažniausiai raštai sudaromi iš praeityje buvusių prasmingų geometrinių ženklų ir simbolių. Komponuojama taškeliai, brūkšneliai, lankeliai, vingeliai, trikampėliai, rombeliai, kryželiai, saulučių ir žvaigždučių variacijos, ritmiškai pasikartojantys besivyniojantys apie kiaušinį žalčiukai, gyvatukės, ragai, skiltuvėliai.
Iki XX a. dažyta augaliniais dažais (svogūnų lukštais, beržų lapais, šienu, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis), būdavo išgaunama rusvi, žalsvi, gelsvi atspalviai. Vėliau dažyta ir anilino dažais, dažniausiai kontrastingomis, ryškiomis spalvomis (raudona, žalia, mėlyna, juoda, ruda).
