Ana Luisa Monse (26 m.) – generolo Jono Žemaičio produkterėčia. Atrodo, ryšys tolimas, bet tai viena iš nedaugelio likusių gyvybės gijų, jungiančių generolą su nepriklausoma Lietuva. Anos prosenelė Kotryna – Jono Žemaičio sesuo. O senelės Aušros prisiminimai – yra tas atminties siūlas, kuriuo teka vis dar gyvi prisiminimai apie dėdę Joną, kurių klausydamasi užaugo Ana bei trys jos seserys, ir kurie, karui Ukrainoje įsiplieskus, atvedė ją į Jono Žemaičio karo akademiją Vilniuje.
„Istorijos ratas apsisuko – po Jono Žemaičio, esu pirmoji iš mūsų šeimos, siekianti tapti karininke. Mano seneliai tuo džiaugiasi: jei anksčiau prie arbatėlės kalbėdavome apie orą, dabar seneliai klausia, su kokiais ginklais mokausi šaudyti“, – juokiasi Ana. Tapusi Jaunesniųjų karininkų vadų mokymų klausytoja, vos prieš dvi savaites Ana generolo Jono Žemaičio aikštėje davė priesaiką Lietuvai.
Generolas literatūroje, didvyris – kine, o prisiminimuose – tiesiog žmogus
„Istorijos, su kuriomis augau nuo vaikystės yra mano senelės prisiminimai – labai švelnūs, šviesūs, išsaugoti vaiko atminties. Tokių pasakojimų vadovėliuose ar istorinėse knygose nėra, Lietuvai toks Jonas nepažįstamas. Bet būtent klausydama šių prisiminimų supratau, kad net būdamas generolu, kovojančios Lietuvos prezidentu, Jonas Žemaitis visų pirma buvo žmogus – jautrus, empatiškas, mylintis. Yra generolas literatūroje, didvyris – kine, o šeimoje Jonas – žmogus. Mane tai įkvepia“, – sako Ana.
Dėdės Jono sugrįžimo iš karo mokyklos Kaune, vėliau – iš Paryžiaus, vaikai laukdavo kaip šventės. Ana, savo senelės prisiminimų žodžiais, pasakoja apie Joną, kartą namo parvykusį tuščiomis – buvo nedelsiant pakinkytas arklys ir su svainiu važiuota pirkti vaikams saldainių. O kartą Jonas iš Paryžiaus atvežė porceliano lėlę.
Senelė Aušra labai gailėjosi, kai tremties naktį tos lėlės nepaėmė. 1941 metų birželio 14-osios trėmimo siautuly, mėlynakė, šviesiom garbanom ir kvalbonuota suknele išpuošta lėlė pasimiršo. Ir nežinia, ar tas paryžietiškas porceliano stebuklas nebūtų sudužęs pakeliui į Komiją, nes pakeliui į ten sudužo ne vienas iš kur kas tvirtesnio lietuviško molio nudrėbtas likimas.
Žinia tik, kad senelės Aušros mama, Jono Žemaičio sesuo Kotryna irgi tos lėlės gailėjosi. Bet ne dėl grožio, ne dėl praėjusios vasaros prisiminimo. Gailėjosi lėlės, nes būtų turėjus ką išmainyti į bulvių kibirą. Tokios tos Žemaičių istorijos. Čia šviesus ateities pažadas, čia viską griaunantis sovietijos smagratis.
„Vaikystėje tie du naratyvai – tremties ir Žemaičio nuolatos persipindavo. Kai esi vaikas, gyveni tik savo šeimos kontekste, girdi pasakojimus apie praeitį, nelabai į juos atkreipi dėmesį. Pirmas susidūrimas su šeimos istorija, privertęs suklusti, įvyko, kai mokykloje atsiverčiau istorijos vadovėlį, o ten – Jonas Žemaitis, kurio nuotraukas matydavau šeimos albumuose. Tada pirmą kartą supratau, kad tos istorijos yra svarbios platesniame kontekste. Kad tai yra daugiau, nei vien mano senelės prisiminimai“, – sako Ana.
Pasikinkyti ir ginklą, ir žodį
Ana, baigusi komunikacijos studijas, dirba tekstų kūrėja reklamos srityje. Paklausta, kas ją nuvedė į Jaunųjų karininkų vadų mokymus, Ana pamini karą Ukrainoje, apvertusį pasaulį aukštyn kojom: „Turim tokią šalį kaimynę, kuri diplomatijos ir demokratijos kalbos nesupranta. Karas subrandino supratimą, kad ir man vien žodžio nebepakanka, kad turiu pasikinkyti abu – ir žodį, ir ginklą. Turiu būti pasiruošusi tam, kad atgrasintume, tam, kad karas niekada neįvyktų. Iki karo galvojau, kad žodžio galios užteks. Pajaučiau, kad su tuo savo žodžiu esu bejėgė. Tada nuėjau į Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus“.
Kai Ana kalba apie savo prodėdę generolą Joną Žemaitį, jai vis išsprūsta vos pastebimas kalbinis niuansas: vietoj karininko profesijos pasirinkimo – pašaukimas, vietoj priesaikos – įžadai. Tarsi kalbėtų apie karininko profesijai, kaip tikėjimui pašauktą, amžinus įžadus davusį žmogų. „Manau, sprendimas eiti mokytis į karo mokyklą Jonui – vidinis, likiminis.
Jo tėvas norėjo, kad kaip ir jis, Jonas būtų pienininku, perimtų ūkį. Bet visi, kas su juo yra bendravę, pasakoja, kad Jonas buvo išskirtinio ryžto ir teisingumo jausmo žmogus, net kalėjime kalinamas, savo įžadų Lietuvai nesulaužė. Kai pagalvoji, kad žmogus išgyveno tiek metų slapstydamasis miške, gulėjo paralyžiuotas bunkeryje suvokdamas, kad gyvena paskutines laisvės dienas – ir visa tai todėl, kad davė tokią priesaiką... Manau, tai buvo pašaukimas“, – sako trečios kartos generolo Jono Žemaičio Vytauto vaikaitė.
Post Scriptum ateičiai
Ana ir jos sesuo Kotryna Buono jau kelintus metus suka galvą, kaip, kokiais būdais Jono Žemaičio-Vytauto atminimas gali būti aktualus šiandienos žmogui. Galvojama apie istorinių tyrimų skatinimą, nes seserys tiki, kad gal įmanoma rasti daugiau medžiagos, o gal net laiškų. Galvoja ir apie Jono Žemaičio grafičio piešinį ant pastato sienos. „Bet geriausias įprasminimas, kurį galima būtų padaryti – tai simbolinis generolo palaidojimas. Seneliams, artimiausiems žmonėms tai būtų labai svarbus įvykis. Jis įneštų į širdį ramybės, kad Jonas bent simboliškai grįžo į Lietuvą“, – pasakojimą baigia Ana.
„Pabaltijo karinės apygardos Karo Tribunolo 1954 m. birželio 1–9 d. vykusiame uždarame posėdyje J. Žemaitis buvo nuteistas mirties bausme. Rašyti malonės prašymą jis atsisakė. Pageidavo tik pasimatymo su sūnumi, tačiau vietoj pasimatymo jam buvo parodyta sūnaus su pionieriaus kaklaraiščiu ir ženkliuku nuotrauka“, – rašoma Lietuvos ypatingajame archyve. Tų pačių metų lapkritį Jonas Žemaitis sušaudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime.
Palaidojimo vieta nežinoma, manoma, jog palaikai sudeginti, pelenai suberti į bendrą sovietinio režimo aukų duobę, kad žmogaus neliktų nė pėdsako. Jono Žemaičio vienintelis sūnus Jonas Laimutis mirė 2008 metais, su juo tiesioginė generolo gyvenimo linija baigėsi. Nors geriau pagalvojus, Jono linija tęsiasi – sesers dukterų ir jų vaikų gyvenimuose.
„Mūsų su sese tikslas – kad Jonas Žemaitis-Vytautas į ateities kartas žvelgtų ne iš vadovėlio puslapių ar nuo aukštų pjedestalų, o liktų gyva asmenybe, aktualia šiandienai ir įkvepiančia kitus veikti, – sako Ana, – mūsų šeimai Jonas buvo mylimas sūnus, rūpestingas brolis, mylintis tėvas ir dėmesingas dėdė, bet labiausiai – žmogus, stipriausiai už viską mylėjęs Lietuvą“.
