Rūtos kelias į švietimo sritį gana netikėtas – viena kelionė į Briuselį atvėrė akis technologijų, futurizmo ir mokymosi temoms, ir taip padėjo pagrindus tolimesnei jos karjerai.
Ar technologijos padeda, ar trukdo švietimo procesui? Kokie skirtumai tarp mokymo Niujorke ir Lietuvoje? Ar Lietuvos mokytojai nusiteikę mokytis technologijų ir kodėl? Kokią švietimo ateitį mato Rūta? Visi atsakymai – pokalbyje su dėstytoja ir kūrėja.
– Papasakok apie savo karjeros kelią. Kaip atsiradai technologijų ir švietimo srityje?
– Mano šeimoje daug žmonių dirbo švietimo srityje, tad visada sakydavau, kad aš tai joje tikrai nedirbsiu (juokiasi). Studijavau verslo vadybą, nors jaučiau didelę aistrą teatrui ir savo studijų metu daug laiko praleidau ten. Mano kelionės švietimo srityje atspirties tašku tapo išvykimas pusmečiui į Briuselį prieš 12 metų. Ten prisidėjau prie „TEDx“ konferencijų organizavimo ir susipažinau su inovacijų, technologijų bei futurizmo temomis. Grįžus į Vilnių, tokias konferencijas organizavome ir čia. Ši veikla man padėjo atsigabenti pasaulines idėjas į Vilnių ir nuolat mokytis.
Viskas pradėjo jungtis į vieną liniją – teatro praktikas perkėliau į konferencijas, kad šios būtų ne tik būdas mokytis, bet taptų ir tam tikru pasirodymu, performansu. Konferencijos nuolat vertė domėtis naujausiomis tendencijomis, o tai ilgainiui nuvedė į mano tolimesnes technologijų ir švietimo studijas, kurių metu kėliau klausimus, kaip gali atrodyti mokykla, kurioje norėčiau mokytis bei mokymasis ateityje apskritai.
– Studijavai Niujorko universitete, kuriame dabar ir dėstai. Papasakok, kaip sekėsi studijuoti ir kokias svarbiausias pamokas išsinešei iš šio laikotarpio?
– Studijavau interaktyvių menų ir kūrybinių technologijų magistro programoje garsiojoje „Tisch“ menų mokykloje. Programos metu turėjau galimybę prisiliesti prie įvairiausių technologijų, įskaitant elektroniką, įvairias programavimo kalbas, virtualią realybę, mašininį mokymąsi ir t.t. Taip pat, daug laiko praleidau tyrinėjant mokymosi ir švietimo temas, nagrinėjau, kaip išmoktas technologijas panaudoti kūrybai, saviraiškai, o taip pat – kaip pats mokymo procesas gali būti menu.
Didžiausia šio laikotarpio pamoka man buvo išmokti mokytis. Studijų metu kiekvienas studentas turi laisvę pats susikurti savo studijų programą, pasirinkti dominančius kursus. Jų metu nebuvo jokių testų, egzaminų, pažymių – mokėmės per praktinius darbus ir įgyvendindami savo projektus. Turėjau pakeisti mąstymą ir suvokti, kad niekas nepasakys, ką reikia išmokti ir kad aš pati esu atsakinga už savo mokymosi procesą – tai įsisąmoninti man užtruko visą pirmą pusmetį (studijos trunka dvejus metus).
Mokiausi didelį projektą ar nesuprantamą technologiją suskaidyti į mažesnius žingsnius ir konceptus. Iki šiol man tai išlieka vienas svarbiausių įgytų įgūdžių, nes viskas, įskaitant technologijas, keisis, bet šio gebėjimo reikės visada.
– Grįžus į Lietuvą prisijungei prie švietimo technologijų startuolio „Vedliai“. Papasakok plačiau, ką startuolis kuria?
– „Vedliuose“ siekiame supažindinti pradinių klasių ir informacinių technologijų mokytojus su naujausiomis technologijoms, skatinti jų nebijoti, jų pagalba patirti ir vesti labai įdomias pamokas, bei technologijas naudoti kaip kūrybos įrankį. Integruojame informatikos konceptus į skirtingus mokomuosius dalykus ir siekiame, kad kūryba su technologijomis, informatinis mąstymas taptų vienas iš saviraiškos ir raštingumo būdų, kaip ir skaitymas, rašymas ar piešimas.
– Kokia yra tavo rolė startuolyje?
– Aš esu atsakinga už mūsų pedagoginį turinį, kuris jungia informatikos konceptus su įvairių pamokų temomis.
Svarbiausias mano tikslas – padėti mokytojams ir vaikams išmokti mokytis. Noriu parodyti, kad technologijos nėra baisi, tik keliems išrinktiesiems suprantama tema. Taip pat, kad technologijos nėra skirtos tik pasyviam vartojimui – jos atveria galimybes kurti visiems.
– Tuo pačiu nenutolai ir nuo Niujorko universiteto – ką jame veiki? Ar yra praktikų, kurias iš šio universiteto norėtum atnešti į Lietuvos mokyklas?
– Likau dirbti toje pačioje programoje, kurioje ir mokiausi. Sukūrėme naują programos atšaką, skirtą studentams, kurie nori mokytis nuotoliu iš viso pasaulio – joje esu atsakinga už studentų mokymosi patirtį, o taip pat ir dėstau vieną iš programavimo kursų. Studijų metų naudojame tą pačią mokymosi filosofiją – darbą per autentiškų projektų kūrybą, meninę saviraišką, kritišką požiūrį į naudojamas technologijas.
Tiek dirbant su studentais Niujorke, tiek su mokytojais ir vaikais Lietuvoje, man labai norisi atnešti džiaugsmą, kurį pati jaučiu mokydamasi. Parodyti, kas yra atviras projektų kūrimas, kai esi skatinamas galvoti savo idėjas ir mokaisi tų technologijų, kurios reikalingos joms įgyvendinti.
– „Vedliuose“ mokosi tūkstančiai Lietuvos pradinių klasių ir informatikos mokytojų. Ką pastebėjai dirbdama su jais? Ar jie lengvai ir noriai „prisileidžia“ technologijas bei naujų disciplinų mokymąsi?
– Pradedant mokytis bet kokį naują dalyką, pradžioje visiems būna nedrąsu ir baisu. Tas pats ir mūsų mokytojams – natūralu, kad dažnai jiems reikia laiko įsivažiuoti į naują temą ir mokymosi ritmą. Mokytojai turi įsijausti, kad jie yra mokiniai – kad reikia kantrybės sau ir kad ne tik galima, bet ir reikia klausti klausimų.
Mes norime sukurti aplinką, kurioje mokytojai jaučiasi saugiai klysti, kurti, nežinoti. Mokytojai čia pereina visas mokymosi fazes. Ar jie yra atviri šitam procesui? Manau, kad taip. Net jeigu iš pradžių būna nedrąsu, jie ilgainiui tampa labai atviri.
– Kaip manai, kokias galimybes technologijos atveria tau pačiai, o kokias – Lietuvai, pasauliui?
– Aš nemanau, kad technologijos yra atsakymas ar vaistas viskam. Man pačiai tai nėra tikslas savaime, o įrankis mokytis, įgyvendinti idėjas ir spręsti rūpimas problemas. Bet svarbu ir suprasti, kad norint pradėti galvoti apie technologijas kaip apie įrankį, turi bent kažkiek jas pažinti. Kitaip net nežinosi, ko nežinai. Supratimas ir daugybės dalykų išbandymas atveria galimybes galvoti apie daugiau idėjų, alternatyvų. Tai taip pat atveria daugiau kelių, kaip išreikšti save.
Galvojant apie Lietuvą ir pasaulį, akivaizdu, kad tie septynmečiai, kurie dabar mokyklos suoluose mokosi programuoti, matys visai kitas galimybes, dirbs kitokius darbus. Iš tiesų labai sunku numatyti, kaip ta ateitis atrodys, bet technologijos, kaip ir mokėjimas mokytis, tikrai bus svarbi jų kasdienybės dalis.
– Kaip įsivaizduoji švietimo ateitį? Apie kokį švietimą ateityje svajoji tu?
– Svajoju, kad mokymasis būtų neatskiriama kasdienybės dalis. Kad mokyklos ir mokytojai vaidintų labai svarbų vaidmenį auginant drąsius, smalsius ir atvirus žmones, kurie savo autentišką smalsumą panaudoja geriems tikslams.
Manau, kad švietimo ateitis nenutiks staiga savaime, dėl to jau šiandien svarbu į ją investuoti ir savo pavyzdžiu vaikus mokyti kritiško mąstymo, nebijojimo klysti, klausti klausimų, kartais ir labai nepatogių. Svajoju apie švietimą, kuriame mokome vaikus mokytis dėl to, kad tai labai įdomu ir teikia didelį džiaugsmą, bet ne pažymiui ar testų rezultatams.
Žinoma, labai priklauso nuo mokomo dalyko, tačiau daugeliu atvejų, svarbu pripažinti, kad mokytojas negali žinoti visko ir kad yra normalu bei priimtina mokytis kartu su mokiniu. Manau, ateityje mokytojai vis labiau taps fasilitatoriais, kurie padeda mokiniams mokymosi procese, nukreipia juos tinkama linkme, prisitaiko prie individualių poreikių ir smalsumo, kartu klausia klausimų ir kuria savo autoritetą per darbą kartu.
