Kodėl Ukrainoje siaučia būtent „orkai“? Tai nulėmė ne vien J. R. R. Tolkieno kūryba, bet ir pati Rusija

1916 metų spalį Britanijos ekspedicinių pajėgų 11-ojo bataliono 24 metų amžiaus ryšininkas per Somos mūšį susirgo apkasų karštine. Tai buvo vieną iš kruviniausių Pirmojo pasaulinio karo susirėmimų, bet karys buvo atleistas iš tarnybos ir grąžintas į Angliją. Gijimas vyko vangiai. Siekdamas nukreipti savo dėmesį nuo skausmų, ryšininkas pradėjo kurti literatūrinę visatą, kurioje egzistavo elfai, žmonės ir nykštukai. Vėliau iš tų kūrinių jis sukūrė „Silmariljoną“, o paskui ir garsųjį „Žiedų valdovą“. Turbūt jau supratote, kad tuo britų ryšininku buvo Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas.

Beje, įdomi detalė – J.R.R. Tolkieno giminė yra kilusi iš Kryžbarko gyvenvietės, esančios netoli Lietuvos, Karaliaučiaus pietuose. Seniausias atsekamas rašytojo protėvis – Michelis Tolkienas, gimęs apie 1620-uosius. Tačiau šįkart istorija ne apie tai.

J.R.R. Tolkienas ne kartą vadintas „šiuolaikinės maginės fantastikos tėvu“, o jo knygos paveikė viso pasaulio literatūrą. Nors pats autorius teigė, kad nekenčia alegorijų, bet jo kūriniai nuolat lyginami su realaus pasaulio įvykiais – nuo abiejų pasaulinių karų iki branduolinio ginklo išradimo. Ypač smarkiai tai kliudė rusų kalbos kultūrinę erdvę, kurioje „Žiedų valdovo“ įvaizdžiai dominuoja daugiau nei 30 metų. Atskiras jų raidos vingis nusidriekė ir Rusijos bei Ukrainos kare.

Ukrainos politikai ir žurnalistai rusų kareivius vadina „orkais“, tarptautinė žiniasklaida lygina ukrainiečių karius su „elfais“, o partizaninio pasipriešinimo judėjimą – su „elfų mokiniais“. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas NVS viršūnių susitikimo dalyviams dovanojo aštuonis žiedus, vieną pasilikdamas sau (stebėtinas sutapimas su stebuklingais žiedais „Žiedų valdove“), o televizijos laidų vedėjas ir publicistas Aleksandras Nevzorovas pareiškė, kad nenori apsilankyti Ukrainoje, nes „bijo išvysti kokius nors dalykus, kurie sukliudys jam šią šalį suvokti kaip elfų karalystę, kažką didingo, švytinčio ir nepriekaištingo“.

Tokių analogijų šaknys – devyniasdešimtieji, kai „Žiedų valdovo“ trilogija pirmą kartą buvo išleista rusų kalba. Pirminis susižavėjimas rusų autorius paskatino Tolkieno kūrinių pagrindu kurti gerbėjišką literatūrą (angl. fan fiction, fanfic). Kai kuriuose šių kūrinių balsas būdavo suteikiamas tiems, kas originaliame kūrinyje buvo laikomi absoliučiu blogiu – orkams, goblinams, kitiems Mordoro gyventojams, pačiam Sauronui ir jo „viršininkui“ Morgotui.

Republic.ru siūlo pasekti, kaip idėja, kad Tolkieno visatoje „viskas ne taip vienareikšmiška“ buvo susieta su rusišku resentimentu (resentimentas – būsena, pojūtis, kai nežinoma, kaip išspręsti savo nepasitenkinimą ir iš tokio diskomforto kyla į kitus nukreipta agresija, lrytas.lt past.) Vakarų atžvilgiu – ir kodėl bei kaip tai paveikė karo terminologiją. Tai padaryti portalui padėjo žurnalistas Jurijus Saprykinas, savo straipsnyje detaliai aprašęs postsovietinės rusų literatūros ir revizionizmo ryšį, ir Jekaterina Šulman – politologė, įstatymų leidybos problemų specialistė ir pasak jos pačios, „senosios mokyklos tolkinistė ortodoksė“.

Pirmasis savotiškas „Žiedų valdovo“ vertimas Sovietų sąjungoje pasirodė 1966 metais. Filologė Zinaida Babyrj suprato, kad cenzūra veikiausiai nepraleis „buržuazinio“ anglų rašytojo maginės fantastikos tritomio, todėl nutarė sovietinei publikai jį adaptuoti. Kadangi buvo jau septintasis dešimtmetis ir vyko kosminės lenktynės, mokslinės fantastikos žanras Sovietų sąjungoje jau buvo išpopuliarėjęs.

Z.Babyrj pagrindinę J.R.R.Tolkieno kūrinio fabulą išvalė nuo epiškumo elementų ir sukūrė naujus herojus – penkis draugus mokslininkus: Inžinierių, Fiziką, Chemiką, Kibernetiką ir Koordinatorių.

Jiems į rankas pateko „svetimplanetinis artefaktas“ – ne šiaip žiedas, o „saugykla informacijos, kurią ji atiduoda, paveiktas iškrova“. Taip buvo sukurta kiek mažesnė nei 500 puslapių „Apysaka apie Žiedą“. Žurnalas „Technika jaunimui“ ją publikuoti atsisakė – mokslinės fantastikos pasaka pasirodė pernelyg neįprasta.

Pirmąjį visavertį „Žiedų valdovo“ vertimą į rusų kalbą antroje aštuntojo dešimtmečio pusėje atliko lingvistas Aleksandras Gruzbergas. Cenzūrai neleidus, rankraštis negalėjo būti publikuotas. Pats A.Gruzbergas apie ta papasakojo taip: „Kartą bendravau su žmogumi, kuris dirbo „Glavlite“ [pagrindiniame Sovietų sąjungos cenzūros organe], ir jis man paaiškino, kad jų santykis ypatingas su dviem literatūros žanrais: fantastika ir istorine proza, nes ten gali būti aliuzijų, visada galima įsivaizduoti, kad tuo norima pasakyti ką kita, todėl saugiau tokių knygų neleisti spausdinti“.

Ta pati priežastis paveikė ir kitą – Vladimiro Muravojovo ir Andrejaus Kistiakovskio – vertimą. 1982 metais „Vaikų literatūros“ leidykla publikavo pirmąją jų vertimo „Žiedų valdovo“ knygą. Tačiau antros ir trečios knygos publikavimas buvo pristabdytas neapibrėžtam laikui.

J.Saprykino nuomone, tai galėjo būti susiję su JAV prezidento Ronaldo Reagano 1983 metų kalba apie „blogio imperiją“ – Sovietų sąjungą. Jai buvo priešpastatoma „stipri ir laisva Amerika“, kuri kovoje gali laimėti tik dvasiškai, pereidama „moralinės valios ir tikėjimo išbandymą“.

J.Saprykinas pabrėžia, kad ir be gilių literatūrologinių įžvalgų šioje retorikoje sunku nepastebėti „Žiedų valdovo“ šviesos jėgos ir tamsos armijos opozicijos pakartojimų. Atitinkamai buvo nuspręsta, kad jei kolektyviniams Vakarams priklausantis Tolkienas konstravo tokią retoriką, tai jo knygų vertimas privalo būti sustabdytas, teigia žurnalistas.

Žlugus Sovietų sąjungai, pačioje dešimto dešimtmečio pradžioje pirmą kartą buvo išleistas visavertis „Žiedų valdovas“ – praktiškai tuo pačiu metu trijose leidyklose ir trimis skirtingais vertimais.

J.Saprykinas pasakoja, kad tai prilygo kultūriniam sprogimui – iš karto atsirado daugybė „tolkinistų“ (J.R.R. Tolkieno gerbėjų) draugijų, kurios iš pradžių smarkiai išsiskyrė Maskvos hipiškoje aplinkoje: „Pažinojau ilgaplaukes merginas, kurios skaitė Tolkieną, mokėsi jį mintinai, gyveno skvotuose. Žymiausias pastarųjų buvo Bulgakovo namo paskutinio aukšto „negerame bute“. Vėliau dalis šios aplinkos perėjo į vaidmenų žaidimus ir prasidėjo susirėmimai kalavijais parke „Linksmasis sodas“ (rus. Неску́чный сад), tapusiu pagrindiniu tolkinistų traukos tašku“, – pasakoja J.Saprykinas.

„Linksmajame sode“ Tolkieno gerbėjai rinkdavosi pievelėje priešais grafo Orlovo vasarnamį. Ši vieta buvo pavadinta „Egladoru“ – „Paliktųjų žeme“, pirmąja elfų karalyste Viduržemyje. Čia buvo rengiami menestrelių turnyrai ir kovos mediniais kalavijais. Šarvams ir ginklams tiko bet koks šlamštas – „apsiaustai iš užuolaidų, šarvai iš lovų spyruoklių, skydai iš kelio ženklų, kalavijai iš ledo ritulio lazdų su gardomis iš trilitrinių stiklainių dangtelių“, – pasakoja žurnalistas.

„Meduzos“ reportaže Tolkieno populiarumą dešimtajame dešimtmetyje vienas iš judėjimo dalyvių Borisas Fetisovas aiškino eskapizmu: „Kas buvo geriausia Sovietų sąjungoje? Ateitis! Žmonės jai rengėsi, tačiau atsidūrė laukiniuose devyniasdešimtuosiuose, kur buvo šaudoma ir plėšikaujama. Tada ir atsirado noras pasiųsti realybę, užsiimti tuo, kas toli nuo jos. Ir kaip tik tuo metu plačiai publikavo Tolkieną. Pirmosios vaidmenų žaidimų bangos dalyvius siejo panaši gyvenimo situacija: su aplinkiniu pasauliu nieko padaryti nevalia, o kažkaip išgyventi jame reikia“.

Kai kurie tos aplinkos žmonės meilę Tolkienui ir „Žiedų valdovui“ nusprendė išreikšti gerbėjiška literatūra. Jurijus Saprykinas vadina tai normaliu reiškiniu: „Bet kurioje didelėje kuo nors susižavėjusių žmonių bendruomenėje savaime pradeda rastis gerbėjiška literatūra. Tai natūralus žmogiškas poreikis – sugalvoti mylimų siužetų tęsinius“.

Pasak jo, kūriniai būdavo pratęsiami ar perdaromi dar ir iki dešimtojo dešimtmečio – gerbėjai perkurdavo ar toliau kurdavo nuo „Eugenijaus Onegino“ iki „Šerloko Holmso“. Tačiau „Žiedų valdovo“ bumas Rusijoje vyko dešimtajame dešimtmetyje, lygiagrečiai su rusiškojo interneto – „runeto“ – raida. Todėl daugelis gerbėjiškų kūrinių Tolkieno tema greitai išpopuliarėjo, konstatuoja žurnalistas.

Ryškiausiais „Žiedų valdovo“ gerbėjiškais kūriniais tada tapo trys kūriniai – Niko Perumovo trilogija „Tamsos žiedas“, Natalijos Vasiljevos ir Natalijos Nekrasovos „Juodoji Ardos knyga“ ir Kirilo Jeskovo „Paskutinysis žiednešys“. Bendras jų bruožas – „viskas ne taip vienareikšmiška“.

„Tamsos žiedas“ pasakoja apie įvykius, nutikusius praėjus 300 metų nuo „Žiedų valdovo“. Viduržemiui vėl kyla grėsmė. Vakarai (nykštukai, elfai ir dalis žmonių) kaunasi su orkais ir Rytų žmonėmis, vadovaujami žmogaus Olmero. Rytiečiai formaliai yra antagonistai, tačiau jie pristatomi kaip kilni paprastų žmonių kariuomenė, siekianti konkrečių tikslų. Gi Vakarų pajėgos pasipūtusios ir labai jau patenkintos savimi. Kaip išsireiškė anoniminis autorius tolkinistų portale, „[„Tamsos žiede“] kiekvienas turi savo tiesą“.

„Juodojoje Ardos knygoje“ „Silmariljono“ įvykiai vaizduojami iš priešingos pozicijos, nei originale. Čia Blogio jėgos – alternatyva, kuri nėra išklausoma. Kaip formuluojama viename tolkinistų forume, originalūs Tolkieno blogiečiai siekia į aplinkinį pasaulį atnešti „kažką naujo, kitokio, nei sumanė Iluvataras (vienatinis Dievas „Silmariljone“), tačiau kai šie bandymai buvo sutikti visišku nesupratimu ir priešiškumu, tik tada jie paskelbė karą“.

„Paskutinio žiednešio“ centrinė knygos idėja – „Žiedų valdovą“ parašė nugalėtojai, aprašę įvykius taip, kad pasirodytų esantys Gėrio jėga. O atseit iš tiesų orkai ir troliai – tiesiog kitokios tautos, Mordoras – ganėtinai sėkminga ir progresyvi valstybė, o Vakarų teritorijos – primityvios feodalinės monarchijos su valdančiąja konservatyvių elfų klase. Kaip teigia Jurijus Saprykinas, „pagrindinė karo intriga – elfų bandymas pavergti Mordorą primityvia magija. Iš esmės Gandalfas čia užsiima „galutiniu Mordoro klausimo sprendimu“.

J.Saprykinas pasakoja, kad dešimtajame dešimtmetyje Rusijos ore plevenęs resentimentas gan greitai buvo įformintas publicistiškai ir instituciškai. Tolkieno pasaulis tiesiog tapo sėkmingu poligonu žaidimams su tokiomis nuotaikomis literatūros erdvėje. Daugelis gerbėjiškos literatūros autorių projektavo savo mintis apie Rusiją ir Vakarus, apvilkdami jas „Žiedų valdovo“ terminologija. Žurnalisto nuomone, šių kūrinių reikšmės plačiajai visuomenei pervertinti nereikia. Tiesiog ši koordinačių sistema karo metu tapo patogi ir Rusijos-Ukrainos konflikte atgijo.

2022 metų vasario 25 dieną Ukrainos Sausumos karinių pajėgų „Facebook“ puslapyje pasirodė įrašas „Orkai iš Mordoro patiria siaubingus nuostolius. Šlovė Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms“. Kovo mėnesį Ukrainos gynybos ministras Aleksejus Reznikovas pareiškė, kad ukrainiečiai atlaikys „mordorišką antpuolį“, o balandį Sumų srities valstybinės administracijos vadovas Dmitrijus Živickis publikavo pranešimą, kad teritorija buvo „išlaisvinta nuo orkų“. Taip etnofolizmas (negatyvi kokios nors tautos ar etnoso pravardė) „orkai“ rusų atžvilgiu galutinai tapo politinio Ukrainos diskurso dalimi.

Nacionalistinėje Rusijos aplinkoje įsivardinimas „orkais“ paplito pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje – ir jis buvo teigiamos konotacijos.

Tai veikė ir alternatyvios teisybės paieškas gerbėjiškoje literatūroje. Kaip pavyzdį J.Saprykinas pateikia Konstatiną Krylovą, dar 2002 metais tikslingai siūliusį perrašyti visus reikšmingus vakarietiškus kūrinius „blogų vaikinų“ rakursu, „sąmoningai stoti Tamsos pusėn“, nes „jų Tamsa – mūsų Šviesa“.

2011 metais literatūros kritikas ir rašytojas Levas Danilkinas apie „Paskutiniojo žiednešio“ publikaciją anglų kalba rašė: „Kodėl koks nors slapta propaganda užsienyje užsiimantis Rusijos organas neskiria pinigų šiam vertimui, netrimituoja apie šią knygą visose mugėse? „Žiedų valdovas“ – tai bazinis vakarietiškos civilizacijos mitas, užauginęs jau kelias kartas. Ir galų gale atsiranda alternatyvus ir patrauklus Mordoro mitas, stipri korta, galinti suteikti teigiamo įvaizdžio efektą“.

O JAV gyvenantis „Tamsos žiedo“ autorius Nikas Perumovas, 2022 metų rugsėjį duodamas interviu, nubrėžė visiškai tiesiogines paraleles: „Orkai – kontrkultūrinis simbolis, o mes visada linkome į kontrkultūrą, tai yra neatskiriama Rusijos kultūros dalis. Jei mus kas apskelbia nežmogais ar orkais, mes labai greitai įrodome, kad tie nežmogai ir orkai geba labai skaudžiai kąsti ir duoti grąžos, kai mus stengiasi nuginti už Uralo kalnų, o mūsų žemes atiduoti vokiečiams kolonistams“.

Politologė E.Šulman pažymi, kad pasaulio istorijoje daug pavyzdžių, kai įžeidžiamą pravardę prisiima patys priespaudą patiriančios grupės nariai. Pavyzdžiui:

E.Šulman pažymi, kad tada priespaudą patirianti grupė pasisavina įžeidžiamą terminą, paversdama jį savo simboliu. Orkų atveju – dėl bendro pasisavintojų neišprusimo – šis procesas nebuvo harmoningai užbaigtas. Visgi šis pavyzdys demonstruoja, kad rusų kultūroje yra specifinis nejautrumas gėrio ir blogio atskyrimui – ji lyg ir truputį „nesupranta“, kad šios kategorijos iš tiesų egzistuoja ir viena nuo kitos skiriasi. Rusai nori kiekvienai pusei suteikti savo teisybę, pabrėžia politologė.

Tyrėja šį fenomeną sieja ir su „imprintingo efektu“. Pasak jos, J.R.R.Tolkieno tekstų rusų kalba atsiradimas ir populiarizacijos dešimtojo dešimtmečio pradžioje specifika lėmė, kad terminai iš jų naudojami viešajame diskurse: tai buvo knygos, kurias jaunystėje perskaitė karta, dabar dominuojanti viešojoje erdvėje ir didžia dalimi ją apibrėžianti. Galbūt dar po 15 metų, kai viešąją politiką lems žmonės, brendę dutūkstantaisiais, tai, kas vyksta aplink ims lyginti su „Hario Poterio“ įvykiais, spėja politologė.

Kaip dar vieną priežastį ji nurodo tai, kad „Žiedų valdovo“ kalbą supranta visas pasaulis, o ypač – anglakalbė erdvė: tai universaliai atpažįstami ženklai ir simboliai. Knygoje parodoma ryški gėrio ir blogio priešprieša didelio išraiškingo karo vaizdo fone. Tai yra patogių ir suprantamų įvaizdžių rinkinys.

J.Šulman reikšmingai atskiria „Žiedų valdovo“ kino adaptaciją ir literatūrinį originalą. Knyga – tai epas, feodalinis aristokratiškas žanras, o filmai sukurti šiuolaikinės kultūros, vertinančios jautrumą, o ne kilnumą, rėmuose. Todėl, pavyzdžiui, knygose Frodo ir Semas – ponas ir tarnas, atliekantis vasališką prievolę, Semo misija – apginti šeimininką, o visa kita (pavyzdžiui, politinė situacija, kurioje vyksta jų kelionė) neypatingai jį tedomina – ir be viso kito, tai išgelbsti jį nuo trumpam į rankas patekusio Žiedo vilionių.

Gi kino trilogijoje jų santykiai pavaizduoti kaip draugiški, nors ir ne visiškai lygūs: tai kitokia hierarchija ir kitokia santykių dinamika. Analogiškai perkurti ir orkai su elfais.

Filmuose (ypač „Hobito“ trilogijoje) orkai – aukšti, siaubą keliantys ir beveik nenugalimi kariai, o elfai – delikatūs, trapūs sutvėrimai, grojantys arfa ir besišnekučiuojantys. Tuo tarpu knygose orkai – genetinės atliekos. Jie maži, buki, baikštūs, puola tik miniomis. Laimėti jie gali tik turėdami gigantišką kiekybinę persvarą. Knygose baisūs ir bauginantys superkariai – tai elfai. Atitinkamai, Rusijoje naudojama tik filmų „orkų“ įvaizdis.

Politologė dar pastebi, kad J.R.R.Tolkieno knygose orkai kartais demonstruoja antropomorfiškumo požymius. Jie geba dainuoti dainas, gydyti, netgi rengti kažką panašaus į teismą (tai aprašoma „Hobite“). Kai kurios orkų rūšys, panašu, laikosi kanibalizmo tabu (tai galima suprasti iš vieno „Žiedų valdovo skyriaus) – kas yra kultūros užuomazgų požymis.

J.R.R.Tolkieno kūrybos žinovai lig šiol nesutaria, kas nutiko su orkais, kai buvo nugalėtas Sauronas – sugebėjo toliau antropomorfuotis ar prarado vadovaujančią valią ir išmirė. Politologės manymu, refleksija šia tema atrodo bauginamai aktuali.

Ir galiausiai, pastebi J.Šulman, į klausimą, kodėl vaizdiniai iš „Žiedų valdovo“ tokie populiarūs, yra paprastas, kiek vaikiškas, tačiau atkakliai besiperšantis atsakymas: nes tai panašu į aptariamos knygos istoriją. Į Antrąjį pasaulinį karą ir Stalingrado mūšį nepanašu – o į bespalvių pulkų tvaną panašu. Orkai negali užgrobti kokios nors žemės, kad galėtų patys ten gyventi. Jie vis viena laikysis požemiuose ir olose. Jie net nelabai grobia – o tiesiog viską gadina, griauna, drasko į drūzgus.

Kitaip nei su Saurono pusėje kovojusiais žmonėmis, su orkais kalbėtis beprasmiška. Jie netgi nežino, už ką kariauja. Jie neturi jokių ilgalaikių planų. Jie kaunasi paprasčiausiai dėl to, kad neturi kito užsiėmimo.

Paklausta, ar etiška lyginti realų ir maginės fantastikos pasaulį, J.Šulman atsakė nenorinti tapti doros policininke. Jos nuomone, bet kokios paralelės yra natūralios, tik neverta jų brėžti liniuote – daryti pernelyg tiesias ir ilgas. Tekstai – kultūros dalis, o kultūra – būties dalis. Nekorektiška teigti, kad „tikras“ gyvenimas su karais, prekyba ir vaikų gimdymu egzistuoja atskirai nuo „įsivaizduojamo“ su eilėraščiais ir dainomis. Jie vienas su kitu ypatingai susieti ir drauge sudaro žmogaus būties audinį.

J.Saprykinas išsireiškė dar lakoniškiau: „Realybėje karas atrodo, švelniai tariant, ne toks prakilnus, kaip maginės fantastikos kūriniuose. Visa kita nesvarbu“.