Žinantys istoriją gali pastebėti paralelę su Hitlerio režimu, – tiksliau, jo artėjančia pabaiga. Nacių karinės oro pajėgos Luftvafė 1945 m. sausio 1 d. – Naujųjų metų dieną – taip pat surengė masinį puolimą, tačiau tai neišgelbėjo Trečiojo reicho nuo pralaimėjimo kare.
Bodenplatės operacija buvo vokiečių puolimo Ardėnuose dalis, ir jos metu buvo užpulta 15 sąjungininkų karinių oro uostų. Luftvafės planuotojai tikėjosi, kad jei jų smūgis bus sėkmingas, jiems pavyks ilgam išvesti iš rikiuotės Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos karo lėktuvus.
Pirmoji problema, su kuria susidūrė vokiečiai rengdamiesi operacijai, buvo nepakankamas kovai parengtų lėktuvų ir pilotų skaičius. Naciai tikėjosi surinkti bent 2000 lėktuvų ir pilotų – tačiau galiausiai jiems pavyko surinkti vos 900.
Antroji problema – pernelyg didelis slaptumas rengiantis puolimui. Didžioji dauguma pilotų apie būsimą smūgį buvo informuoti tik likus dienai iki operacijos pradžios, todėl jie neturėjo laiko tinkamai pasirengti. Be to, apie būsimą masinį atakos lėktuvų išskridimą nežinojo ir pačių vokiečių priešlėktuviniai daliniai. Dėl šios priežasties draugiška ugnis buvo neišvengiama.
Per masinį smūgį, kuris buvo operacijos „Bodenplatte“ dalis, vokiečių aviacijos nuostolius sudarė 290 sunaikintų ir 90 apgadintų orlaivių – tai yra, buvo prarasta daugiau kaip 25 proc. visų antskrydyje dalyvavusių orlaivių.
Sąjungininkų nuostoliai formaliai buvo didesni: 290 sunaikintų ir 180 apgadintų orlaivių. Vadinasi, vokiečiai „laimėjo taškais“, be to, jie galėjo pademonstruoti geresnę veiksmų kokybę: aukštesnį padalinių sąveikos lygį ir net reaktyvinių atakos lėktuvų „Ar 234“ ir „Me 262“ panaudojimą.
Tačiau reali matematika pasirodė esanti kitokia. Jei britams ir amerikiečiams prireikė tik nuo dviejų iki septynių dienų dienų, kad kompensuotų lėktuvų nuostolius, tai vokiečiams prireikė net iki dviejų savaičių. Luftvafė neteko beveik šimto patyrusių lakūnų – o toks nuostolis vokiečiams pasirodė nepataisomas. Dėl iliuzinio tikslo naciai galutinai „sudegino“ savo potencialą, taip pagreitindami savo pralaimėjimą.
Atidūs skaitytojai gali užginčyti, kad per Bodenplatės operaciją vokiečiai puolė ne taikius miestus, o karinius objektus: Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos karinius oro uostus. Bet pasak „Defense Express“, realybė tokia, kad Rusija perėjo prie Ukrainos miestų „raketinio teroro“ todėl, nes jiems nesiseka mūšio lauke – ypač kai jie bando panaudoti savo fronto aviaciją prieš Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.
Tad padėties panašumas į nacių patirtį tikrai egzistuoja: nerealūs smūgių planai tik „išdegina“ potencialą ir pagreitina karo pralaimėjimo perspektyvą, rašo „Defense Express“.
