Tradicijų mišinys
„Kalbant apie Kalėdų Senelį, Lietuvoje egzistuoja toks įdomus dviejų tradicijų mišinys – tradicijų, pasiekusių mus skirtingais keliais. Lietuviai turėjo tokį mitinį Senio Kalėdos personažą, pagal kurio paplitimą ir minėjimą įvairiose dainose manoma, kad tai galėjo būti net ikikrikščioniškas personažas“, – pasakoja R.Latinytė.
Anot jos, tai buvo persirengėlių tradicija: žmonės persirengdavo įvairiais personažais, eidavo vieni pas kitus ir linkėdavo. „Skirtumas nuo šių laikų tas, kad dovanų gaudavo tie, kurie ateidavo su linkėjimais – o dovanos dažniausiai būdavo vaišės. Buvo manoma, kad norint, jog linkėjimai išsipildytų, reikia atsidėkoti persirengėliams“, – aiškina etnologė.
Panašiai ir su blukio vilkimu – blukis buvo medžio kaladė, kuri buvo tempiama iš kaimo į kaimą ir reprezentavo praėjusių metų blogybes, kurios finale su visu blukiu būdavo sudeginamos. Pasak tyrinėtojos, velkantieji blukį taip pat ateidavo su įvairiais linkėjimais – ir atgalios gaudavo vaišių.
„Tuo tarpu tas raudonu paltuku pasipuošęs Kalėdų Senelis į Lietuvą atėjo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, į kurias jis savo ruožtu atkeliavo iš Europos“, – teigia R.Latinytė.
Kaip pasakoja etnologė, tai – kita tradicija: šventojo Mikalojaus, kuris gyveno dar IV amžiuje ir buvo Myros miestelio (dabartinė Turkijos teritorija) vyskupas.
„Jis buvo labai populiarus šventasis, ir jo įvaizdis yra daug kur prigijęs. Būtent Saint Nicholas vardas buvo populiarus Lotaringijos regione, Vokietijoje, taip pat Olandijoje – o į Niujorko miestą, kuris iš pradžių vadinosi Naujuoju Amsterdamu, atsikėlė nemažai iš Nyderlandų atvykusių emigrantų, kurie ir atsivežė Saint Nicholas (kurį jie vadino Santa Clausu) tradiciją – ir ji Jungtinėse Amerikos Valstijose prigijo“, – pasakoja disertacijos apie dovanų teikimo papročius autorė.
Pasak R.Latinytės, iš pradžių Santa Clausas itin gerai prigijo piešinukuose, komiksuose, o vėliau kartu su „Coca Cola“ reklama įsitvirtino kaip apkūnesnio, raudonu paltuku aprengto senelio įvaizdis.
„Ir toks jis parkeliauja atgal į Europą – ir čia įsitvirtina. O Lietuvoje susimaišo šie du įvaizdžiai ir mes turime Kalėdų Senelį, kuris turi vardą, panašų į Senio Kalėdos iš tų persirengėlių laikų – o išvaizda ir savo elgesiu mes jį įsivaizduojame ar ir matome kaip Santa Clausą, atkeliavusį iš JAV/Vakarų Europos“, – apibendrina tyrėja.
Ji pastebi, kad panašiai nutiko ir su kalėdinė eglute, kuri atkeliavo į Lietuvą XIX amžiaus pabaigoje. „Pirmą kartą Kalėdų eglutė buvo pamatyta ir aprašyta poeto Antano Baranausko, o vėliau išpopuliarėjo daugiau jau tarpukariu – kaip mada, atkeliavusi iš Vakarų Europos (konkrečiai – Vokietijos). Su ja įsitvirtino ir dovanos, kurios iš pradžių buvo tik pačios eglutės valgomi papuošimai – saldainiai, riešutai – kuriuos vėliau vaikams būdavo leidžiama suvalgyti', – pasakoja R.Latinytė.
Anot jos, tarpukaryje Lietuvoje išpopuliarėja kalėdinės eglutės puošimas – nes iš pradžių, XX a. pradžioje ji labiau plito tik Mažojoje Lietuvoje, vokiečių šeimose.
„Įdomu tai, kad carinės Rusijos teritorijose dar iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo XX a. pradžioje eglutės plito per dvarų kultūrą, būdavo statomos rusiškose mokyklose taip bandant privilioti vaikus būtent į tas mokyklas – todėl lietuviai iš pradžių įtariai žiūrėjo į tas eglutes, nors iš tiesų jos buvo ne rusiškos, o vokiškos kultūros dalis – bet eglutės atsirado ir lietuviškose bažnyčiose, o taip pat mokyklose, susiejant su krikščioniška kultūra – ir tokiu būdu jos išplito“, – pasakoja etnologė.
Tyrėja atkreipia dėmesį į dar vieną įdomų dalyką: įsigalėjus „santaklausiškajam“ Kalėdų Senelio įvaizdžiui, dovanų kryptis pasikeičia: kalėdotojų atveju jas gaudavo atėjusieji, o Kalėdų Senelio atveju dovanas dalina atėjusysis.
„Šventasis Mikalojus ir Santa Clausas atneša dovanas – o Senis Kalėda būdavo tas, kurį vaišina, nes jis atneša linkėjimus (kas irgi yra dovana: laimė, derlius ir kiti dalykai), kuriuos tokiu būdu ir dovanodavo, bet tam, kad priimtum tokią dovaną, turėdavai atsidėkoti. Tad viskas vykdavo tokiu mainų pavidalu“, – pasakoja R.Latinytė.
R.Latinytė pamini ir dar vieną senovinį paprotį, kad Kūčių vakarienę pradedantis vyriausias šeimos asmuo taip pat kartais persirengdavo, o kūčiukai būdavo apnešami aplink trobesius ir juos vėl įnešdavo į vidų – ir taip jie tapdavo „atnešti“.
Etnologė teigia, kad tarpukario metu Kalėdų Senelio tradicija dar nebuvo išplitusi – tuo metu dar populiaresni buvo vaikščiojantys persirengėliai kalėdotojai, nes net ir pačiame Niujorke Kalėdų Senelis išpopuliarėjo tik XX a. viduryje.
Senas naujas Kalėdų Senelis
Dar vienas įdomus modernaus Kalėdų Senelio raidos momentas – jo menamas ir realus senoviškumas.
Pasak R.Latinytės, įdomi istorija yra apie tai, kaip kanoniniais Kalėdų Senelio namais tapo Suomijos miestas Rovaniemis (tiksliau – prie jo įkurtas Kalėdų miestelis).
„XIX a. labai išpopuliarėjo ekspedicijos į Šiaurės ašigalį, į Arkties pusę, o 1950 m. į Rovaniemį, per kurį eina poliarinio rato riba, net atvyko JAV prezidento Franklino D.Roosevelto našlė Eleonora Roosevelt, kuri tuo metu buvo UNICEF organizacijos pirmtakės ambasadorė – ir ši kryptis tapo dar populiaresne“, – pasakoja etnologė.
Jos teigimu, suomiai (kaip ir visa Europa) irgi stebėjo populiarėjantį Kalėdų Senelio įvaizdį, o dar prieš E.Roosevelt vizitą, dar 1927 m. vienas Suomijos radijo diktorius buvo paskelbęs, kad būtent Suomija yra Kalėdų Senelio gimtinė. Rovaniemis išpopuliarėjo, ir suomiai nusprendė šį įvaizdį stiprinti.
„Įdomu ir tai, kad suomiai, panašiai kaip ir lietuviai, irgi turėjo panašią vaikštančių persirengėlių tradiciją (juos vadino juos nuuttipukki), kurie keliaudavo nuo vieno namo prie kito ir prašydavo dovanų“. Ir kaip ir Lietuvoje, taip ir čia senųjų suomių kalėdinių persirengėlių tradicija taip pat persikėlė į Santa Clauso įvaizdį, ir dabar jie patys visa tai sieja tiesiogiai, kad tai yra tradicijos transformacija bei tąsa – ir netgi siekia patekti į UNESCO Nematerialios kultūros sąrašą“, – teigia R.Latinytė.
Tad taip Kalėdų Senelio baze tapo snieguotas Suomijos miestas ant poliarinio rato ribos – o ne originalus Turkijos miestelis Myra (dabartinėje Antalijos provincijoje), kuriame gyveno būsimas šventasis Mikalojus. 1985 m. prie Rovaniemio įkuriamas Kalėdų miestelis ir Laplandijos įvaizdis tampa tokia nauja Kalėdų Senelio gimtine.
„Kas, beje, gana įdomu – nes visiems atrodo, kad tai yra labai sena tradicija, o iš tiesų tai buvo naujovė, kurią visi priėmė kaip seną tiesą“, – šypsosi tyrėja.
Naujieji laikai
R.Latinytė pasakoja, kad dabar jau klasikiniu tapęs Kalėdų Senelis įvaizdis į Lietuvą atkeliavo tik su Nepriklausomybe, dešimtajame dešimtmetyje – nes visą sovietmetį buvo bandomas įdiegti kitas personažas – Senis Šaltis – kuris ateina per Naujuosius metus.
„Pastaroji tradicija buvo tipiškai sovietinė ir Seniu Šalčiu buvo bandoma sekuliarizuoti Kalėdų personažą, kad jis nebūtų nei Senis Kalėda, nei Mikalojus, kad nebūtų susijęs nei su krikščioniška, nei iš pagonybės atėjusia tradicija“, – pasakoja tyrėja.
Ji primena, kad sovietmečiu Kalėdos buvo uždraustos – Senio Šalčio atėjimas buvo perkeltas į naujus metus, o Kalėdų šventimas buvo uždraustas – bet per visą sovietmetį Kalėdos ir Kūčios išliko kaip slapta tradicija: nepaisant to, kad tai nebuvo nedarbo dienos, šeimos vis tiek šventė, tai buvo net tam tikra rezistencijos rūšis.
R.Latinytė mini atvejį, kai dar likus kiek laiko iki Nepriklausomybės atgavimo, per „perestroiką“ vienas laikraščio „Gimtoji žemė“ numeris buvo skirtas Kūčių tradicijoms, ir kitą dieną po išleidimo buvo uždraustas – tačiau juodojoje rinkoje jo kaina pasiekė apie dešimt rublių. „Visiems labai reikėjo turėti tą numerį“, – šypsosi R.Latinytė.
O dabar jau klasikiniu tapęs raudonai aprengtas Kalėdų Senelis į Lietuvą atkeliavo jau tik atgavus Nepriklausomybę. „Mes vėl grįžome į Vakarų Europos kultūrą, o Kalėdų Senelis grįžo į Kalėdas – o ne į Naujuosius metus. Būtent nuo tada jis tapo labiau siejamas su Suomija“, – teigia etnologė ir semiotikos tyrinėtoja Rūta Latinytė.
