Šiuolaikiniai žmonės, Homo sapiens, gyvuoja jau maždaug 300 000 metų. Kas nutiks, jei sulauksime milijono metų?
Mokslinės fantastikos rašytojas H.G.Wellsas pirmasis suprato, kad žmonės gali virsti kažkuo visiškai svetimu. Savo 1883 m. esė „Žmogus po milijono metų“ jis įsivaizdavo tai, kas dabar jau tapo kliše: dideles smegenis turinčias būtybes su smulkiu kūnu. Vėliau jis spėliojo, kad žmonės taip pat galėtų skilti į dvi ar daugiau naujų rūšių.
Nors H.G.Wellso evoliucijos modeliai neatlaikė laiko išbandymo, trys pagrindinės jo svarstytos galimybės vis dar aktualios: mes galėtume išnykti, virsti keliomis rūšimis arba pasikeisti. Jau dabar turime biotechnologijų, kurios gali labai padidinti kiekvienos iš galimybių tikimybę.
Numatomos ateities technologijos, tokios kaip žmogaus tobulinimas (padarymas protingesniais, stipresniais ar kitaip geresniais naudojant vaistus, mikroschemas, genetiką ar kitas technologijas), smegenų emuliacija (mūsų smegenų įkėlimas į kompiuterius) ar dirbtinis intelektas, gali sukurti biologijoje nematytas technologines naujų rūšių formas, pasakoja Švedų mokslininkas, futuristas ir transhumanistas, Oksfordo universiteto profesorius Andersas Sandbergas.
Programinis intelektas ir dirbtinis intelektas
Neįmanoma tobulai nuspėti ateities. Ji priklauso nuo iš esmės atsitiktinių veiksnių: idėjų ir veiksmų, taip pat nuo šiuo metu nežinomų ateities technologinių ir biologinių ribų.
Tačiau galima tyrinėti galimybes – ir tikriausiai labiausiai tikėtinas atvejis yra didžiulė speciacija (kai rūšis skyla į kelias kitas).
Tarp mūsų yra daug žmonių, kurie nori pagerinti žmogaus būklę – sulėtinti ir panaikinti senėjimą, pagerinti intelektą ir nuotaiką, pakeisti kūnus – ir taip potencialiai sukurti naujas rūšis. Tačiau šios vizijos daugelio nežavi.
Tikėtina, kad net jei šios technologijos taps tokios pat pigios ir visur paplitusios kaip mobilieji telefonai, kai kurie žmonės iš principo jų atsisakys – ir susikurs savo, kaip „normalių“ žmonių, įvaizdį.
Ilgainiui turėtume tikėtis, kad iškils dvi pagrindinės rūšys: labiausiai patobulinti žmonės karta po kartos (arba patobulinimas po patobulinimo) taps „post-žmonių“ rūšimi, o Homo sapiens pasiskelbs „tikraisiais žmonėmis“.
Pasitelkę smegenų emuliaciją – spekuliatyvią technologiją, kai smegenys nuskaitomos ląstelių lygmeniu ir tada kompiuteryje atkuriamas lygiavertis neuronų tinklas, kad būtų sukurtas „programinis intelektas“ – galėtume žengti dar toliau.
Yra daugybė priežasčių, dėl kurių kai kas gali norėti tai padaryti: pavyzdžiui, padidinti nemirtingumo galimybes (kuriant atsargines kopijas) arba lengvai keliauti internetu ar radijo ryšiu, kosmose.
„Programinis intelektas“ turėtų ir kitų privalumų. Jis galėtų labai efektyviai naudoti išteklius – virtualiai būtybei reikia tik Saulės šviesos energijos ir šiek tiek uolienų medžiagos, mikroschemoms gaminti.
Be to, jis galėtų mąstyti tikriausiai milijonus kartų greičiau nei biologinis protas. Virtuali būtybė galėtų evoliucionuoti naujais būdais – jai tereikėtų atnaujinti programinę įrangą.
Tačiau vargu ar žmonija išliks vienintele protinga rūšis planetoje.
Dirbtinis intelektas šiuo metu sparčiai tobulėja. Nors esama didelių neaiškumų ir nesutarimų dėl to, kada ir ar išvis atsiras sąmoningas dirbtinis intelektas (toks, kuris kaip žmogus galėtų suprasti ar išspręsti bet kokias intelektines problemas, o ne specializuotis tik nišinėse užduotyse), nemaža dalis ekspertų mano, kad tai įmanoma per šį šimtmetį ar net greičiau.
Jei yra tikimybė, kad tai gali įvykti, tai tikriausiai ir įvyks. Kada nors turėsime planetą, kurioje žmones iš esmės pakeis programinis intelektas arba dirbtinis intelektas – arba tam tikras jų derinys, mano A.Sandbergas.
Utopija ar distopija?
Atrodo tikėtina, kad ilgainiui dauguma protų taps programine įranga. Tyrimai rodo, kad energijos atžvilgiu kompiuteriai netrukus taps daug efektyvesniais. Programinei įrangai nereikia valgyti ar gerti – nes tai neefektyvūs energijos gavimo būdai.
Tai reiškia, kad tolimoje ateityje turėtų būti daug daugiau dirbtinių protų nei žmonių protų. O kadangi jie gali greitai evoliucionuoti, galima tikėtis, kad laikui bėgant jie labai nutols nuo dabartinio mūsų proto veikimo stiliaus.
Fizinės būtybės turi aiškių trūkumų, palyginti su programinėmis būtybėmis. Vis dėlto fizinės būtybės yra savarankiškos, skirtingai nuo programinės įrangos, kuri gali išnykti, jei jos duomenų centras sutrinka, tikina Oksfordo profesorius.
Tikėtina, kad „natūralūs“ žmonės išliks tradicinėse visuomenėse, labai nepanašiose į programinės įrangos žmonių visuomenes. Panašiai kaip šiandieniniai amišai (bendruomenė gyvenanti izoliuotai nuo išorinio pasaulio, pagal griežtas taisykles, beveik nenaudojanti elektros ir elektroninių prietaisų). Nereikia manyti, kad didelės visuomenės turi užgniaužti mažas ir primityvias visuomenes: mes esame įtvirtinę žmogaus teises ir teisinę apsaugą, tad kažkas panašaus į amišų atvejį galėtų tęstis ir normalių žmonių atžvilgiu.
Ar tai gera ateitis? Daug kas priklauso nuo pasirinktų vertybių. Geras gyvenimas gali apimti prasmingus santykius su kitais žmonėmis ir tvarų gyvenimą taikioje ir klestinčioje aplinkoje. Tokiu atveju tereikėtų užtikrinti, kad ramus mažas kaimelis galėtų funkcionuoti atskirai nuo „postžmonių“.
Kai kas gali vertinti nenutrūkstamą grandinę nuo mūsų paleolitinių protėvių iki mūsų ateities, o taip pat žmogų kaip būtybę – bet būti atviras pažangai. Tokie žmonės tikriausiai laikytų „programinius žmones“ ir dirbtinį intelektą per toli nueinančiais dalykais, bet neprieštarautų, kad žmonės evoliucionuotų į keistas naujas formas.
Dar kiti gali teigti, kad svarbiausia yra saviraiškos laisvė ir savo gyvenimo tikslų siekimas. Jie gali manyti, kad turėtume plačiai tyrinėti postžmogiškąjį pasaulį ir pažiūrėti, ką jis gali pasiūlyti.
Kiti gali vertinti laimę, mąstymą ar kitas kitoms rūšims būdingas savybes ir norėti ateities, kuri tokias savybes maksimaliai padidintų. Kai kurie gali būti abejojančiais ir teigti, kad turėtume apsidrausti ir pasiskristant eiti visais keliais.
Dysono sfera?
Mokslininkas A.Sandbergas pateikia prognozę milijonui metų:
Kai kurie žmonės atrodys daugiau ar mažiau panašūs į mus, tačiau jų bus mažiau nei dabar. Didžioji paviršiaus dalis bus negyvenama, virtusi laukine gamta – nes žemdirbystės ir miestų reikės kur kas mažiau.
Šen bei ten iškils kultūrinių vietų su labai skirtingomis ekosistemomis, kurias dėl istorinių ar estetinių priežasčių kruopščiai saugos robotai.
Sacharoje po silicio dangčiais knibždės trilijonai dirbtinių protų. Dauguma jų skries aplink Saulę, sudarydami vis didėjančią struktūrą – Dysono sferą, kurioje kiekvienas energijos vatas maitins mintis, sąmonę ir kitus keistus dalykus, kuriems dar neturime žodžių.
Jei biologiniai žmonės išnyks, labiausiai tikėtina priežastis (neskaitant dabar akivaizdžių ir tiesioginių grėsmių) bus pagarbos, tolerancijos ir įpareigojančių sutarčių su kitomis „postžmogiškomis“ rūšimis trūkumas. Galbūt tai priežastis, dėl kurios turėtume patys pradėti elgtis geriau su savo mažumomis.
Parengta pagal „The Conversation“.
