Karys ne kartą vykdė užduotis ATO teritorijoje, o vėliau dalyvavo atremiant plataus masto invaziją į Černigovo sritį.
„Vasario 22 d. nuvykau į mokymo centrą „Desna“. 24-osios rytą pabudau nuo sprogimo garsų. Kitą dieną dalinio vadovybė mus išsiuntė paremti Kijevo srities vaikinų, – pasakoja Jurijus.
Vasario-gegužės mėnesiais karys vykdė kovines užduotis Kijevo, Sumų ir Charkivo srityse. Kartu su savo daliniu jis dirbo vienoje iš mechanizuotų brigadų.
Pasak gynėjo, atsitraukdami rusų kariai viską užminavo – todėl ukrainiečiai turėjo atlikinėti išminavimo darbus visą parą, šliaužte po artilerijos ugnimi.
„Rusijos kariuomenė nemoka atvirai kovoti. Pasitraukdami jie gali palikti spalvotą žaislą su sprogmenimis. Buvo ir taip, kad įdėjo granatą į pianiną. Vaikų lovose sprogmenų buvo rasta po čiužiniais“, – prisimena karys.
Kai Jurijus su savo daliniu jau buvo Sumų ir Charkovo srityse, jis kalbėjosi su civiliais gyventojais. Žmonės kalbėjo apie nežmonišką Rusijos kariuomenės žiaurumą ne tik ukrainiečių, bet ir saviškių atžvilgiu.
„Godumas, niekšiškumas – tai bruožai, būdingi rusams, – pasakoja Jurijus. – Pavyzdžiui, buvo situacija, kai okupantai vogė kilimus, klozetus ir turėjo atsitraukti. Juos apšaudė mūsų artilerija, vienas iš jų buvo sužeistas. Normalūs, adekvatūs žmonės būtų pasiėmę savo draugą. Bet ne rusai – nes norėdami jį išgelbėti, jie turėjo išmesti arba kilimą, arba klozetą. Jie nieko neišmetė, bet paliko savo draugą“.
Kareivis pasakoja, kad dažnai rusų kariškiai, greitai atsitraukdami žudydavo savo sužeistuosius – kad šie, patekę į nelaisvę, neišduotų informacijos. Pasitaikydavo, kad jie palaidodavo savo karius, idant „užmaskuotų“ pėdsakus, paslėptų nuostolius.
„Rusai manė, kad bus sutikti su duona ir druska, todėl iš pradžių su civiliais gyventojais elgėsi daugmaž normaliai. Bet kai suprato, kad jų čia nepageidauja, pradėjo žiaurumus, – teigia Jurijus, – Jie turi vergo mentalitetą. Jie mano, kad raketų smūgiai mus įbaugins. Jie bando priversti mus bijoti. Tačiau mumyse – priešingai – atsiranda tik daugiau neapykantos. Jie to nesupranta“.
Pasak ukrainiečių kario, okupantams padėjo kolaborantai. Tačiau dažniausiai jie arba pabėgdavo kartu su atsitraukiančiais rusais, arba kažkur dingdavo.
„Viskas, ką rusai moka gerai daryti, tai bėgti. Jei jie pradėdavo bėgti, būdavo sunku juos pasivyti. Jie taip pat mėgsta kovoti su civiliais – arba tada, kai jų yra gerokai daugiau, – pasakoja Jurijus, – Visi darome tai, ką turime daryti. Manau, kad mano vieta dabar yra čia, ginant mūsų Ukrainą. Mes jau parodėme visam pasauliui, kad mūsų kariuomenė yra stipri, drąsi ir profesionali. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir Ukrainos žmonių tvirtumo dėka mes laimėsime“.
Parengta pagal „ArmijaInform“.
