Sąvoka, dėl kurios susitarti (ne)įmanoma
Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto kartu su VšĮ „Mes Darom“ ir „The Baltic University Programme“ (BUP) organizuotoje konferencijoje „Tvarus vartojimas ir gamyba: kaip to pasiekti?“ kalbėjęs KTU rektorius prof. dr. Eugenijus Valatka laikėsi nuomonės, kad tvarumas – filosofinis terminas.
„Jei neieškotume gilesnių prasmių, žodis „tvarumas“ atrodo aiškus, bet iš tiesų tvarumas man, visų pirma, mąstysena ir elgsena su pasauliu. Man tai – filosofinė sąvoka, idealas, kurio, galbūt, niekada nepasieksime, bet mūsų tikslas – jo siekti, – kalbėjo KTU profesorius. – Žodį „tvarumas“ įvedus į paieškos sistemą, pasirodys, jog nebeliko netvarių organizacijų, įmonių, bet pasidomėjus labiau, dažnai pramonės plėtra neatitinka idealizuotos tvarios pramonės plėtros. Viena priežasčių – kai kuriose pramonės srityse trūksta technologijų ir įrankių, kuriuos galėtume vadinti tikrai tvariais. Tos technologijos dar turės būti sukurtos.“
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius antrino, jog jam tvarumas – tarsi perpetuum mobile, tarsi siekis sukurti amžinąjį variklį. „Sąvokų yra įvairių, tačiau visi suprantame, kad mūsų tikslas – kuo mažesnė tarša, mažesni kaštai kuriant didesnę pridėtinę vertinę“, – sakė V.Janulevičius.
Pašnekovo žodžiais, tvarumas ir žiedinė ekonomika nėra primestiniai dalykai – jie kuria pridėtinę vertę, neša pelną. Jei ES nėra turtinga metalais, pridėtinę vertę ji gali kurti perdirbdama ir pakartotinai panaudodama antrines žaliavas.
„Mes galime sutaupyti žmonių gyvenimus? Ką tai reiškia? ES dėl oro užterštumo kasmet miršta daugiau kaip 300 tūkst. žmonių. Mes galime gaminti pigiau, geriau, perdirbdami tai, kas buvo panaudota, o ne tik įsivežti iš trečiųjų šalių. Užvedę amžinąjį variklį gyvensime kokybiškiau“, – neabejoja LPK prezidentas.
Investicijos į žmones atsiperka
Finansų viceministrė Vaida Markevičienė atkreipė dėmesį, jog nors pabrėžiamos investicijos į verslą, mokslą, infrastruktūrą, ne mažiau svarbus investavimas į žmones: „Jei neinvestuotume į žmonių įgūdžius ir kompetencijas, negalėtume siekti šalies transformacijos, tvarumo. Lietuva išsiskiria ne iškastiniu kuru, bet kompetentingais, kūrybingais specialistais. Svarbu investuoti į pažangią švietimo sistemą, aukštojo mokslo kokybę, profesinį orientavimą, mokymąsi visą gyvenimą. Mes kaip valstybė investuojame į persikvalifikavimą. Žmonių, kurių kompetencijos buvo itin svarbios anksčiau, tačiau ne dabar, negalime palikti nuošalyje, jie gali judėti į priekį ir persikvalifikuoti.“
V.Markevičienės teigimu, labai svarbu bendrai susitarti, kas yra tvaru, žalia. ES rengia vadinamąjį Taksonomijos reglamentą, kurio tikslas – suvienodinti standartus ir principus, remiantis kuriais būtų galima įvertinti įmonių tvarumą, mat ši sąvoka vis dar interpretuojama skirtingai.
„Kad tvarumas nebūtų tik deklaracija, o žalieji finansai būtų skirti išties žaliosioms iniciatyvoms ir projektams, būtina susitarti, ką laikome žaliu, kitaip teliks „žaliasis smegenų plovimas“, – kalbėjo viceministrė.
Taisyklės – ne visuomet blogai
Aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė svarstė, jog bendra tvarumo samprata sunkiai įmanoma, nes kurdami tvarią aplinką skirtingi sistemos dalyviai formuoja savo sampratą, atitinkančią jų kuriamą pridėtinę vertę.
„Tikėjau, kad būtent taisyklių rinkinys gali paskatinti proveržį, bet, akivaizdu, kad labai svarbus visuomenės įsitraukimas. Bet kokiu atveju, taisyklės griežtės, „žaliojo smegenų plovimo“ mažės. Taisykles bandoma apibrėžti valstybės lygmeniu, bet to nepakaks, susitarimas būtinas ES lygiu. Priešingu atveju, taps sudėtinga užtikrinti verslo, pramonės konkurencingumą, sulaikyti žaliavas, kurias norėtume išsaugoti vidaus rinkoje. Bendromis taisyklėmis artėsime prie realių veiksmų, o ne prie bandymų tiesiog nudažyti žaliai“, – neabejoja pašnekovė.
KTU Aplinkos inžinerijos instituto direktorė prof. dr. Žaneta Stasiškienė svarstė, kad tvarumo sąvoka išties svarbi. „Visi apie tvarumą kalba iš skirtingų pozicijų. Anksčiau svarbios buvo detalės, bet kokį mechanizmą kuriame iš detalių, tačiau svarbu ir tai, kad jis sėkmingai funkcionuotų. Mokslo, verslo ir politikų bendradarbiavimas nėra išimtis iš taisyklės, tai privaloma taisyklė, kuria turime vadovautis. Ką, kalbant apie tvarumą, gali padaryti žmogus? Būti laimingu. Laimės indeksas mus veda į priekį, tačiau būti laimingu svarbu pagalvojant apie kitą. Mes esame bendruomenė, turime kurti laimingą visuomenę. Tai – paprasta užduotis ir sykiu labai sudėtinga“, – kalbėjo Ž.Stasiškienė.
2030 metai – ne riba
Paklaustas, ar 2030 metai Lietuvoje gali tapti lūžio metais, kuomet tvarumas bus įgavęs lauktą pagreitį, ir kas nutiktų, jei žiedinės ekonomikos principai bus taikomi tik fragmentiškai, prof. dr. E.Valatka atsakė trumpai: „Nepanikuokime“.
Pašnekovo įsitikinimu, iki 2030 ar 2040 metų daug iniciatyvų pavyks įgyvendinti, klausimas, kiek ir ką darome jau šiandien. „Svarbiausia žinia – neklausk, ką padarys ministerijos, ką gali padaryti tu?“ – komentavo KTU rektorius.
E.Valatkos manymu, itin svarbu, kad tvarumas, klimato kaita netaptų baimės šaltiniu. Aplinkosauga rūpinamasi visame pasaulyje, bet tik Vakarų Europa tarsi susirgo pasaulio pabaigos nuojauta. Teigiama, jog asmeninis CO2 pėdsakas – mirtina grėsmė. „Mes turime padaryti viską, kad aplinka būtų įkvepianti, o ne gąsdinanti“, – mano KTU rektorius.
Kas atitiktų, jei 2030 metų rytą paaiškėtų, kad tikslai gyventi tvariau ir vartoti mažiau – nepasiekti?
R.Radavičienė mano, kad gyventume, tiesiog norėtųsi, kad Lietuva nepraleistų atsiveriančių galimybių. „Kurio rankinėje rastume daugkartinio naudojimo maišelį? Kas išvengia vienkartinio puodelio pirkdamas kavą? Mąstymas turėtų keistis nuo paprastų dalykų. Vartotojo vaidmuo be galo svarbus, nes būtent vartotojai skatina verslo pokyčius. Valstybė kelia tikslą kuo mažiau drausti ir kuo daugiau leisti. Valdžios institucijos turėtų įvardyti bazinius principus, bet saviraiškos teisę ir laisvę palikti verslo ir mokslo bendradarbiavimui. Pavyzdžiui, pakuotė, pagaminta iš 50 proc. antrinių žaliavų, turėtų tapti įprasta ne valstybei liepus, bet savanoriškai“, – mano viceministrė.
Ž.Stasiškienė taip pat pritarė: taisyklių reikia, tik tokių, kurios ne stabdo, bet skatina veikti. „Tam, kad parašytume pažymį kiekvienai valstybei, žmogui, turėtų būti taisyklės, bet neturėtų būti gąsdinimų, nes būtent tai verčia priimti nepamatuotus spendimus. Mes turime gyventi ne iki 2030 metų, o gerokai ilgiau. Vidinės taisyklės, kurias perfrazuojame iš bendrų taisyklių, būtinos kiekvienam mūsų“, – mano Aplinkos inžinerijos instituto vadovė.
Finansų viceministrė V.Markevičienė priminė, jog valstybė siekia tam tikrų tikslų: atsinaujinančios energetikos plėtra, atliekų perdirbimas, o vienas tikslų – laimės indeksas. Siekiant praktinių tikslų, svarbus ir laimės pojūtis. Nors laimė – filosofinis dalykas, bet kol mokslas suteikia galimybių jį išmatuoti, nuolat siekiama kuo geresnio rezultato.
V.Janulevičius taip pat tiki: jei tai, kas pradėta, bus tęsiama, po dešimties metų Laimės indeksas bus daug kartų aukštesnis nei dabar.
