Tačiau pati krikščionybė šią tradiciją pasisavino iš pagoniškųjų protėvių. Taigi, naktis, kuri pasaulietiniame ir komerciniame pasaulyje vadinama Helovinu, o krikščioniškame kalendoriuje – Visų šventųjų išvakarėmis, savo šaknimis siekia pagoniškąjį (daugiausia keltiškąjį-gėliškąjį) Metų ratą ir Samhaino šventę.
O Samhainas istoriniuose ir neopagoniškuose kalendoriuose yra viena iš pagrindinių metų švenčių.
Metų ratas
Vienas iš nedaugelio motyvų, dėl kurio sutartų beveik visi pagonys – tiek praeities, tiek dabartiniai – egzistuoja gamtos gyvybės ciklas. Suvokiant, kaip žemės augalija ir gyvybė tarsi dėsningai juda ramybės, jaunystės, vaisingumo ir mirties ciklu, nenuostabu, kad iki rašto išradimo gyvenę žmonės šį kelią brėžė ir ant ribotos žmogaus egzistencijos žemėlapio. Kaip rašo „The Conversation“, gamtos ciklas buvo laikomas glaudžiai susijusiu su žmogaus egzistencija, ir senieji pagonys greičiausiai laikė save neatsiejama ir organiška kūrinijos dalimi – o ne dieviškai deleguotais valdovais.
Gamtos ciklas keltų-gėlų pasaulyje išreiškiamas aštuoniomis metų rato šventėmis. Iš eilės tai būtų Samhainas – mirusiųjų šventė, Julė (Yule) – žiemos saulėgrįža, Imbolkas (Imbolc/Imbogl) – pavasario atsinaujinimo šventė, Ostara – pavasario lygiadienis, Beltinas (Beltane) – vasaros atėjimas, Lita (Litha) – vasaros saulėgrįža, Lunesė (Lughnasadh) – derliaus nuėmimo šventė ir Mabonas – rudens lygiadienis.
Visiems šiems įvykiams būdingos tam tikros apeiginės praktikos – laužų deginimas, apeiginis paradas pasipuošus sužaliavusiais augalais, tam tikrų valgių valgymas ir t.t.. Kai kurias iš švenčių – pavyzdžiui, derliaus šventę ar ilgąją Julės naktį – vėliau perėmė kitos religijos, o šiuolaikiniai pagonys jas atrado iš naujo.
Šiuolaikinis palikimas
Samhaino šventė šiuolaikiniam Helovinui neabejotinai perdavė daugelį savo praktikų.
Traktuojama, kad ši naktis yra mirusiųjų šventė, todėl jos metu šydas tarp pomirtinio gyvenimo ir mirtingųjų sąmonės yra labai plonas. Helovino istorijų apie vaiduoklius tradicija tikriausiai yra suvulgarinta pasakojimų apie protėvius forma, iš dalies siekiant priminti jiems, kad jie nėra pamiršti – ir šią vienintelę naktį gali prisijungti prie savo gyvųjų palikuonių.
Tradiciškai Samhainas taip pat buvo burtų metas. Nors šiame kontekste galima prisiminti ir palyginti šiuolaikiškus būrimus Taro kortomis, krištolo rutuliais ar iš arbatos/kavos tirščių, tačiau protėviai beveik neabejotinai buvo ne tokie sofistikuoti. Vienas iš tokių ateities spėjimo būdų buvo žiūrėjimas į tamsų veidrodį, kitas – žiūrėjimas į tokiomis progomis užkurta laužą, tikintis jo liepsnose pamatyti lemtingus ženklus. Taip pat ir kai kuriose kultūrose iki šiol praktikuojamas atpjautos obuolio žievelės metimas per petį, tikintis, kad ji nukritusi atrodys kaip būsimojo partnerio vardo raidė – ar žaidimas, kai dubenyje su vandeniu plaukiojančius obuolius bandoma išžvejoti naudojantis vien burna – visa tai turi pagoniškas šaknis.
O juoda ir oranžinė spalvos, kuriomis šiuo metu apklijuoti prekybos centrai, taip pat turi senas tradicijas. Oranžinė išliko kaip metų vaisių – moliūgų kaip vėlyvojo derliaus, lengvai saugomo ir greitai virstančio sočiu maistu – atspindžiu, matomu anksti užtemusio dangaus ir laikino dirvos nevaisingumo fone.
Pasak „Conversation“, šiuolaikinis moliūginis žibintas su keista grimasa nėra visai tai, kas gali atrodyti. Atvirkščiai – istoriškai tai galėjo būti sukurtas tam, kad šią šventinę naktį ne atbaidytų, bet pasveikintų klajojančius mirusiuosius.
Tačiau Samhainas taip pat žymi naują pradžią. Keltų-gėlų pagonybėje tai proga pasveikinti ir atsisveikinti su tais, kurie mirė praėjusiais metais, taip pat prisiminti tolimesnius ar jau užmirštus protėvius.
Tamsiausioji metų dalis vis dar laukia ateityje, ji bus švenčiama trumpiausią naktį Julę, prieš pat krikščioniškąją Kalėdų šventę. Bet Helovino – kaip ir Julės – mirksinčios šviesos ir žvakės visų pirma primena ir užtikrina, kad šviesa – dienos šviesa – vėl sugrįš.
Parengta pagal „The Conversation“.
