„Iš Dievo malonės užkariavę nadruvius, broliai nukreipė savo ginklus prieš skalvius. <...> (juos) buvo galima pasiekti laivais, o tam negalėjo trukdyti nadruviai, gyvenantys toliau nuo Nemuno“, – rašoma oficialiame 1326 m. (1330 m.) Kryžiuočių ordino valstybės kūrinyje.
Pagėgių rajone, Rambyno regioniniame parke, netoli Nemuno ir Jūros santakos stūksantis įspūdingas Šereiklaukio piliakalnis yra ne tik gyvas tų krauju apšlakstytų istorijų liudytojas, bet ir reikšmingiausias mįslingos, turtingos skalvių genties paminklas visoje Lietuvos teritorijoje. Manoma, kad ir paskutiniojo skalvių vado pilies vieta.
Neatrasta gentis
Vakarų Lietuva besidomintys žmonės bene geriausiai pažįsta žemaičių, kuršių genčių materialųjį paveldą. Tuo tarpu VI-XVI a. egzistavusi vakarų baltų skalvių gentis vis dar yra mažiau išreklamuota, tad jos archeologiniai, istoriniai objektai lieka tarsi garsiųjų kaimynų šešėlyje. O be reikalo.
Skalviai (lot. Scalowite) – itin savita bei įdomi vakarų baltų gentis, gyvenusi abipus Nemuno, Minijos žemupyje – Skalvoje. Šios genties teritorija apie IX a. buvo išsiplėtusi nuo sostinės Ragainės (dab. Неман, Kaliningrado sritis), Tilžės (dab. Советск) iki pat Tauragės rajono šiaurinio pakraščio.
Kryžiuočių ordino karo mašinai prariedėjus prūsų genčių žemėmis, atėjo ir skalvių eilė. Apie XIII a. visa jų žemė susitraukė iki dabartinės Pagėgių savivaldybės teritorijos, kurią drąsiai galima vadinti skalviško paveldo inkliuzu Mažojoje Lietuvoje. Minėtoje teritorijoje išsidėstę svarbiausi skalvių piliakalniai mūsų krašte, o jų yra vos 27 (kita dalis – Kaliningrado srityje).
Garsiausias – Rambynas, tačiau ši vieta labiau žinoma dėl šventkalnio, alkakalnio, nes pats tikrasis gynybinis, karinis įtvirtinimas – piliakalnis – yra praktiškai sunaikintas. Netoli Vilkyškių stūkso Opstainių piliakalnis, vertas keliautojų dėmesio, apipintas legendomis, sutvarkytas ir didelis.
Tačiau vienas pilies kalnas ir jo aplinka turėtų būti patys pirmieji, norint bent fragmentiškai prisiliesti prie paslaptingųjų skalvių istorijos, paveldo. Tai – vaizdingoje vietoje, Nemuno terasos aukštumoje, įrengtas Šereiklaukio piliakalnis su aplink jį esančiu archeologiniu, mitologiniu kompleksu.
Tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius 1903 m. dienos šviesą išvydusioje knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ rašė: „Sērēiklaukij', Ragainēs pav., lietuviško kunigaikščio Šērēikio pylvietē yra keturkampē, su aukštoku pylimu, nuo kurio gerai Ragaine, Rambyns, o ir Tilžēs koryčēs matomos. Gražusis išžvilgis yra Rambynokalnop', prie kurio Nemuns savo srovēs tykume didei atgaivinąs yra.“
Apie minėtos skalvių pilies reikšmę liudija ir istoriniai šaltiniai: pirmą kartą ji, o kartu ir pilies didžiūno, valdovo vardas (lot. castrum Sarecka, liet. Šereikos pilis) paminėti Vokiečių ordino dokumentuose 1276 m. Kai kurie tyrinėtojai patį vardą (greta „Sarecka“ randame ir „Sarkis“) kildina iš prūsiško žodžio „sarrkstes“, „sarxtes“, galėjusio reikšti kalavijo makštis.
Piliakalnį paprasta pasiekti pirmiausia nuvykus į Šereiklaukio (Šereitlaukio) kaimą: buvusią dvarvietę, kurioje buvo auginami žymieji trakėnų veislės žirgai, veikė spirito bravoras.
Vos pasiekus gyvenvietę, žvilgsnis užklius už plačioje pievoje, prie žvyrkelio stūksančio vienišo, didžiulį pilkapį primenančio kalnelio, kuris oficialiame nekilnojamųjų kultūros vertybių registre įvardijamas kaip Šereiklaukio II piliakalnis.
Neapsigaukite: tai – ne istorinė Šereikos piliavietė, tačiau taip pat vertas dėmesio objektas – mįslė. Archeologai iki šiol nesutaria, kas tai: labai ankstyvas, bronzos arba pirmuosius mūsų eros amžius menantis piliakalnis, natūrali kalva ar buvęs didžiulis pilkapis? Ko negali paaiškinti mokslininkai, jau senų senovėje „suprato“ vietiniai žmonės.
Padavimuose pasakojama, kad šiame kalne gyveno milžinas, kurį nuožmūs priešai nugalėjo, kelis kartus sulenkė ir palaidojo, o vilkai kyšančias kojas graužė. Kitoje istorijoje teigiama, kad milžinkapyje palaidotas turtingas ponas bei devyni nužudyti jo tarnai. Jiems atminti iki šiol ant kalno pamėkliškai šlama devyni klevai. Suskaičiuokite. Medžiai išties supa paslaptingąjį kalną.
Išdavystės išdavystė
Tikrasis skalvių genties kovas už išlikimą menantis, 10–15 metrų statumo šlaitus turintis Šereiklaukio piliakalnis glūdi už apie 1 km į pietryčius nuo milžinkapio. XIII a. tai buvusi viena iš medinių pilių, žyminčių rytinę Skalvos žemės ribą ir sykiu saugančių Rambyno šventvietę.
Kronikininkas P. Dusburgietis pilies valdovui Šereikai skyrė visą skyrelį bei detaliai aprašė neįtikėtinai įdomią istoriją, kaip buvo nužudytas skalvių didžiūnas. Peripetijų gijos veda net į pačią Klaipėdą (Memelburgą). Skaitant vienuolio užrašus, reikėtų turėti omenyje ir sąmoningos propagandos šleifą, nes kronikininko tikslas buvo apdainuoti Ordino žygius, kovas, pagarsinti jo „nuopelnus“.
„Gyveno vienas galingas skalvių vyras, vardu Sarkis, pilininkas iš Sarkių pilies, šitaip pavadintos nuo jo vardo ir stovėjusios Skalvos dalyje, kuri Lietuvos žemės pasienyje. Neturėdamas pakankamai karių, su kuriais galėtų smogti broliams (kryžiuočiams – aut. past.), sugalvojo klastingai išduoti ir, prisidengdamas gerumo kauke, juos apgauti.
Jis pasiuntė savo žygūnus pas Klaipėdos komtūrą (Memelburgo pilies valdytoją – aut. past.), nuolankiai ir pamaldžiai jį prašydamas atžygiuoti su savo ginklanešiais ir jį, norintį su visais namais ir šeimyna atsižadėti stabmeldystės (pagonybės – aut. past.) ir priimti krikšto malonę, smurtu išsivesti, nes jis išvengsiąs netikėlių rankų tada, kai atsidursiąs galingo žmogaus globoje“, – rašoma XIII a. kronikoje.
Kitaip tariant, skalvių vadas sutiko krikštytis, o Memelburgo komtūras tokią žinią priėmė palankiai, nors ir dvejodamas.
„Vildamasis laimėti šitiek sielų, jis leidosi iš meilės Dievui prikalbinamas imtis šitokio pavojingo ir abejotino sumanymo. Pasiėmęs su savimi kuriuos ne kuriuose brolius (riterius – aut. past.) bei ginklanešius, patraukė į kelią; žygiuodamas jis sutiko priešais atskubantį vyrą, kuris jį įspėjo dėl sumanytos išdavystės, tikindamas, kad Sarkis su daugybe karių pakelėje tykojąs jo bei brolių, ketindamas visus išžudyti“, – netikėtą įvykių eigą pateikė P.Dusburgietis.
Vokiečių kronikininkas toliau pasakoja, kad apie pasalą sužinojęs komtūras pats paspendė spąstus Šereikai ir skalvių kariams.
„Apsupo, staiga užpuolė ir, kitiems iš baimės išsibėgiojus, pagavo jį patį ir nusivedė drauge su aštuoniais galingesniaisiais skalvių vyrais. Tačiau pačią pirmąją naktį, kai broliai ilsėjosi savo palapinėse, Sarkis, be galo stiprus vyras, sutraukė pančius, kuriais buvo pririštas prie medžio, ir, nutvėręs kalaviją, nužudė vieną brolį bei tris ginklanešius, o kitam nukirto ranką, tačiau ir pats šioje kovoje padėjo galvą“, – paskutiniuoju skalvių vadu vadinamo Šereikos žūties aplinkybes aprašė vienuolis.
Teigiama, kad po šio antpuolio nusileido ir skalvių genties pasipriešinimo saulė.
„Daug kitų karų broliai kariavo su skalviais, ir būtų atkaru aprašinėti kiekvieną“, – nebesismulkino Petras iš Dusburgo.
Dar kartą Šereiklaukio piliakalnis paminėtas 1344 m., kai Vokiečių ordinas apsikrikštijusiems skalviams Praikai (Prayke) ir Drabilgai (Drabilge) užrašė žemes. Bet tada skalviai jau buvo pavergti ir nyko, kol išnyko (asimiliavosi) apie XVI a.
Mįslingi ir turtingi
Piliakalnio aplinkoje esančias skalvių gyvenvietes, kapinyną yra žvalgę archeologai. Kasinėjimų metu rasta medžiaga aiškiai liudijo, kad čia nuo V-VI a. gyveno turtingos bendruomenės. Priežastis – prekybos kelias Nemunu, tad skalviai galėjo laisvai prekiauti su tolimesnių kraštų gentimis, už atlygį suteikti pirkliams pastogę, maistą ir pan.
2008 m. archeologai Aušra Zalepūgienė ir Olegas Fediajevas aptiko piliakalnio gyvavimo laikotarpiu egzistavusios XII-XIII a. papėdės gyvenvietės pėdsakus: įvairias ūkines duobes, keramikos, molio tinko iš pastatų, apie geležies gavybą liudijusių šlako gabalų, specialiai metalui lydyti apdegintos medžio anglies ir kt.
Netoliese yra ir fragmentiškai tyrinėtas kapinynas, pasižymintis įkapių gausa bei įvairove. Kapuose rasta ginklų (kalavijų, ietigalių), tik panemuniuose aptinkamų baltojo molio versptukų (spėjama, kad šio molio atodangų būta prie Jūros upės), daugybė gintaro (rankomis apdoroti ir tekinti karoliai), žalvarinių papuošalų (pasaginės ir lankinės segės, įvijinės antkaklės, žiedai, diržų kabučiai), kaulinių bei raginių ornamentuotų šukų fragmentų ir kt.
Mokslininkus gerokai pribloškė rastas vienas degintinis kario palaidojimas su žirgu, mat tokia tradicija labiau būdinga centrinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusioms gentims.
„Šis radinys – itin reikšmingas. Kapas priklausė vyrui. Pagal įkapių gausą galima spėti, kad neeiliniam kariui. Jis palaidotas su vienašmeniu kalaviju, dviem ietigaliais, dviem įtveriamaisiais peiliais. Taip pat rastos 3 lankinės segės, kitų papuošalų fragmentai, 2 pentinai. Žirgo nasruose būta kamanų, jo galvą ir uodegą puošė žalvarinės įvijos. Žirgas gulėjo snukiu, nukreiptu į sudegintą mirusįjį“, – rašė mokslininkai. Be kita ko, rasta ir XII-XIII a. „varlytė“: geležinis, įkalamas į žirgo kanopą (kad žiemą nebūtų slidu) dirbinys.
Tad paslapčių apie skalvius – daugybė, medžiaga – intriguojanti, o archeologinių kasinėjimų palyginti su atliktais kuršių ar žemaičių žemėse – nedaug. Skalvių genties paveldas vis dar laukia savo aukso amžiaus, kai bus ištyrinėtas, pažintas, pripažintas bei garsins Mažąją Lietuvą.
