Nors mokslininkai jau žinojo, kad šventojo kūnas buvo palaidotas IV a. bažnyčioje Turkijos Antalijos provincijoje, šventojo palaikai buvo pavogti praėjus maždaug 700 metų po jo mirties – todėl konkreti vieta, kur jis buvo palaidotas iš pradžių, buvo paslaptimi.
Dabar per naujus šios bažnyčios kasinėjimus surinktos užuominos – įskaitant bažnyčios pastato panašumą į Šventojo kapo bažnyčią Jeruzalėje ir freskos, vaizduojančios Jėzų, vietą – leidžia suprasti, kur tiksliai greičiausiai ilsėjosi šventojo Mikalojaus kūnas.
Turkijos pietinėje pakrantėje esančiame šiuolaikiniame Demrės mieste stovi Šventojo Mikalojaus bažnyčia, 520 m. pastatyta ant senesnės bažnyčios, kurioje būsimas šventasis IV a. tarnavo vyskupu. 343 m. šv. Mikalojui mirus ir jį čia palaidojus, šis nedidelis miestas, tuomet žinomas kaip Myra, tapo populiaria krikščionių piligrimystės vieta.
Apie Mikalojaus gyvenimą žinoma labai nedaug, bet legendų pilna – pasak „Encyclopedia Britannica“, jis išgelbėjo tris mergaites nuo prostitucijos, nukirto demonų apsėstą medį, prikėlė tris nužudytus vaikus, o per Pirmąjį Nikėjos Susirinkimą 325 m. įsivėlė į muštynes. Ir, žinoma, sakoma, kad Mikalojus savo paveldėtus turtus dažnai anonimiškai išdalydavo vargšams – dėl ko ilgainiui atsirado legenda apie šv. Mikalojų kaip Kalėdų Senelį.
Deja, 1087 m. „kai kurie išmintingi ir žymūs Bario [Italijos] vyrai... drauge aptarinėjo, kaip iš Myros miesto... išvežti palaimintojo Kristaus išpažinėjo Mikalojaus kūną“, rašoma amžininkų rankraštyje, kurį iš lotynų kalbos išvertė vėlyvųjų viduramžių tyrinėtojas Charlesas W.Jonesas. Jų planas buvo „išlaužti bažnyčios grindis ir išnešti šventuosius palaikus“. Italams tai pavyko, ji išvežė didžiąją dalį šventojo Mikalojaus skeleto, o Myroje paliko tik kelis kaulus ir sudaužytą sarkofagą.
Nepaisant šio išniekinimo, pati Šventojo Mikalojaus bažnyčia Demrėje išliko daugiau nei tūkstantmetį, o archeologiniai kasinėjimai čia buvo pradėti XX a. pabaigoje. Šių darbų metu mokslininkai aptiko ankstyviausios bažnyčios pamatus, kuriuos dengė gilus smėlio sluoksnis. Praėjusią savaitę Antalijos kultūros paveldo išsaugojimo regioninės valdybos pirmininkas Osmanas Eravşaras paskelbė, kad Jėzaus freskos apačioje aptikta Švento Mikalojaus kapo vieta.
Duodamas interviu Turkijos naujienų organizacijai DHA (Demirören Haber Ajansı), O.Eravşaras pažymėjo, kad dabartiniai kasinėjimai atidengė originalios bažnyčios „grindis, kuriomis žengė šventojo Mikalojaus kojos“. „Tai nepaprastai svarbus atradimas, pirmasis radinys iš to laikotarpio“, – cituojamas O.Eravşaras.
Jo teigimu, taip pat rasta originali šventojo Mikalojaus palaidojimo vieta. Kai XI a. italai išvežė šventojo kaulus, jie taip pat nustūmė į šalį kai kuriuos sarkofagus, taip pakeisdami jų pirminę vietą. Paveldosaugininkas teigė, kad „[šventojo] sarkofagas turėjo būti padėtas specialioje vietoje, o tai yra dalis su trimis apsidėmis, uždengtomis kupolu. Ten aptikome freską, vaizduojančią sceną, kurioje Jėzus kairėje rankoje laiko Bibliją, o dešine ranka laimina“. Marmurinė grindų plytelė su graikiškais žodžiais, reiškiančiais „kaip malonė“, galėjo žymėti tikslų šv. Mikalojaus kapą.
Šią hipotezę patvirtina ir pati bažnyčios forma. Kaip Šventojo kapo bažnyčia Jeruzalėje turi nebaigtą statyti kupolą viršuje, taip ir Mikalojaus bažnyčia Myroje turi nebaigtą statyti kupolą. Kai 1860 m. Rusijos imperatorius Aleksandras II ją restauravo, kupolas taip ir nebuvo užbaigtas. Tai galėjo būti sąmoningas bandymas susieti šventąjį Mikalojų su Jėzaus nukryžiavimo ir įžengimo į dangų istorija.
„Bažnyčios neretai statomos viena ant kitos, – teigia Šiaurės Dakotos universiteto archeologas Williamas Caraheris, besispecializuojantis ankstyvosios krikščionybės architektūros srityje, bet nedalyvavęs šiuose kasinėjimuose. – Iš tikrųjų ankstesnės bažnyčios buvimas toje vietoje tapdavo priežastimi statyti bažnyčią nuo ankstyvosios krikščionybės ir Bizantijos laikų“.
Tačiau mokslininkas mano, kad marmurinė grindų plytelė su graikiškomis raidėmis gali būti iš kokio nors kito konteksto, pakartotinai panaudota galbūt senovėje dėl joje išraižyto bendrinio žodžio „charis“ (malonė).
W.Caraheris pažymėjo, kad šventasis Mikalojus yra reikšmingas stačiatikių ir katalikų tradicijose, jam dedikuotos bažnyčios ir koplyčios visoje Viduržemio jūros regiono teritorijoje. „Manau, kad daugelis žmonių – nuo nekantrių vaikučių Kalėdų išvakarėse iki nuo pasaulio pavargusių mokslo žurnalistų ir užkietėjusių archeologų – kažkada gyvenime nors truputį tikėjosi pamatyti tikrąjį šventąjį Mikalojų“, – teigia jis.
Parengta pagal „Live Science“.
