JT plėtros programa (UNDP) skelbia, kad pirmą kartą nuo jos įkūrimo prieš daugiau kaip 30 metų žmogaus socialinės raidos indeksas (HDI), kuriuo matuojama pasaulio valstybių gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė, raštingumo lygis, švietimo lygis ir pragyvenimo lygis, mažėjo dvejus metus iš eilės – 2020 ir 2021 metais.
„Tai reiškia, kad anksčiau mirštame, prastesnis mūsų išsilavinimas, mažėja mūsų pajamos“, – interviu naujienų agentūrai AFP sakė UNDP vadovas Achimas Steineris.
„Vos pagal tris parametrus galima suprasti, kodėl tiek daug žmonių ima jausti neviltį, nusivylimą, nerimą dėl ateities“, – sakė jis.
HDI dešimtmečius nuosekliai augo, bet 2020-aisiais ėmė smukti, o 2021-aisiais smuko toliau. Indeksui smunkant buvo panaikinti ankstesnių penkerių metų pasiekimai, sakoma ataskaitoje.
Joje COVID-19 pandemija vadinama svarbiu pasaulinio smukimo veiksniu, tačiau taip pat sakoma, kad dėl visos virtinės krizių – politinės, finansinės, susijusios su klimatu – populiacijos neturėjo laiko atsigauti.
„Katastrofų būta ir anksčiau. Būta konfliktų. Tačiau samplūdis, kurį išgyvename dabar, yra didelė kliūtis žmonijos raidai“, – sakė A. Steineris.
Smukimas stebimas visame pasaulyje – daugiau kaip 90 proc. valstybių, rodo tyrimas.
Šveicarija, Norvegija ir Islandija išlaikė savo pozicijas sąrašo viršuje, o jo apačioje yra Pietų Sudanas, Čadas ir Nigeris.
Nors kai kurios šalys jau buvo pradėjusios atsigauti po pandemijos, daugelis kitų valstybių Lotynų Amerikoje, Užsachario Afrikoje, Pietų Azijoje ir Karibuose nespėjo to padaryti iki naujos krizės: karo Ukrainoje.
„Prarastas pasitikėjimas“
Nors Rusijos invazijos į Ukrainą poveikis maisto ir energijos saugumui dar nebuvo vertinamas sudarant šiemetinį indeksą, „be jokios abejonės, perspektyva 2022-iesiems atrodo niūri“, sakė A. Steineris.
Prie HDI smukimo nemažai prisidėjo vidutinės gyvenimo trukmės mažėjimas visame pasaulyje. 2019-aisiais ji buvo 73 metai, o 2021-aisiais – 71,4 metų.
Pagrindinis ataskaitos autorius Pedro Conceicao stebimą smukimą pavadino „beprecedenčiu šoku“ ir pažymėjo, kad kai kurios šalys, įskaitant Jungtines Valstijas, smuko dvejus metus ar ilgiau.
Ataskaitoje taip pat aprašoma, kaip transformacinės jėgos, tokios kaip klimato kaita, globalizacija ir politinė poliarizacija, lemia „per žmonijos istoriją dar neregėtą“ nežinią, savo ruožtu kurstančią nesaugumo jausmą.
„Žmonės prarado pasitikėjimą vieni kitais“, – sakė A. Steineris.
„Mūsų kaimynas dabar kartais tampa didžiausia mus paralyžiuojančia grėsme, ar kalbėtume tiesiogine prasme apie bendruomenes, ar pasauliniu mastu“, – kalbėjo jis.
„Nebegalime toliau vadovautis praėjusio amžiaus metodais“, – tvirtino A. Steineris. Pasak jo, reikia sutelkti dėmesį į ekonominę transformaciją, o ne į priklausomybę nuo augimo, kaip panacėjos.
„Atvirai kalbant, dėl dabar mums reikalingų transformacijų turime įdiegti ateities rodiklius – mažą [išmetamų] anglies [junginių kiekį], mažesnę nelygybę, didesnį tvarumą“, – teigė A. Steineris.
Ataskaitoje yra pozityvumo gaida – sakoma, kad gerinti padėtį būtų galima akcentuojant tris svarbiausias sritis: investicijas į atsinaujinančius energijos šaltinius ir pasirengimą būsimoms pandemijoms, draudimą sukrėtimams švelninti, inovacijas siekiant didinti pajėgumus dorotis su būsimomis krizėmis.
A. Steineris taip pat paragino stabdyti pastarojo meto smukimo tendenciją kalbant apie pagalbą pažeidžiamiausių šalių vystymuisi.
Jo teigimu, toliau eiti šiuo keliu būtų rimta klaida ir „poveikio mūsų, kaip valstybių, sugebėjimui dirbti drauge“ nuvertinimas.
