Bėgant metams Vilniuje keitėsi tiek bravorai, tiek ir aludariai. Carinėje imperijoje matavimo sistema buvo kitokia negu šiandien – ilgis buvo matuojamas sieksniais ir varstais, svoris – pūdais, o skysčiai – bosais ir kibirais. Kibiras buvo lygus maždaug 12 litrų. Būtent kibirais buvo matuojamos ir alaus daryklų gamybos apimtys.
„Pagal turimus duomenis, 1887 m. trys didžiausios gamyklos Vilniuje per metus pagamindavo apie 5 000 000 litrų alaus. Pirmoji, Vilhelmo Šopeno alaus darykla, per metus pagamindavo apie 176 tūkstančius alaus kibirų, antroji, Ilja Lipskio – apie 170 tūkst., o trečioji, Mordechajus Epšteino – apie 96 tūkst. Pavertus kibirus litrais, tai išties nemaži skaičiai“, – pasakoja T.Grėlis.
Pasak jo, carinėje Rusijoje buvo liberalizuoti alaus gaminimo ir pardavimo įstatymai – jį pardavinėti galėjo beveik visi, todėl 1912 m. Vilniuje veikė daugiau nei 200 aludžių. Tuo tarpu mieste gyveno tik kiek daugiau nei 200 000 tūkst. gyventojų. Tad galima sakyti, kad tūkstančiui gyventojų, įskaitant ir kūdikius, atiteko viena aludė, o vienam vilniečiui – net apie 25 litrai alaus.
Palyginimui, šiuo metu iš visoje Lietuvoje pagaminamo alaus, vienam gyventojui tenka 12 litrų. Taigi XIX – XX a. Vilniuje alaus suvartojimas buvo itin didelis. Tai miestui nepridėjo saugumo – aludėse dažnai kildavo neramumai, barniai, muštynės, todėl norint pasėdėti ramiau miestiečiams tekdavo rinktis restoranus ar kavines.
Svarbiausi Vilniaus aludariai ir jų palikti pėdsakai
Šiandien Vilniaus centre, netoli Lukiškių aikštės, vis dar yra Aludarių gatvė, skirta prisiminti senąjį, 1860 metais įkurtą, Vilhelmo Šopeno alaus bravorą. Iš XIX a. – XX a. pr. aludarystės Vilniuje išliko daug ženklų, tačiau kalbėti reikėtų ne tik apie aludarius, bet ir apie pramoninius alaus gamintojus, kurie užsiėmė masine alaus gamyba.
Aludarystė vienu seniausių amatų Lietuvoje vadinama ne veltui – už salyklininkus Lietuvoje senesni tik auksakalių, kalvių bei odininkų cechai. Dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais kiekvienas Lietuvos gyventojas turėjo teisę savo reikmėms gaminti alų, o dabartinės Lietuvos teritorijoje pramoninės alaus daryklos įsikūrė didžiuosiuose miestuose – Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje bei Vilniuje. Jos tapo daugelio šiandienių aludarių gildijos narių pirmtakėmis, o kitos istorinės alaus daryklos veikė ir Prienų miestelyje bei Raudondvario dvare šalia Vilniaus. Trijų didžiųjų sostinės pramoninių alaus gamintojų – Mordechajus Epšteino, Ilja Lipskio ir Vilhelmo Šopeno pėdsakus čia galima rasti ir šiandien.
„Mordechajus Epšteinas, turbūt, mažiausiai visiems girdėtas vardas, bet ko gero buvo pats svarbiausias ir stambiausias alaus gamybininkas. Pastarasis nusipirko V. Šopeno gamyklą ir paliko tik jos vardą. Ryškiausias objektas vis dar stovintis Vilniuje, susijęs su šiuo asmeniu, yra Markučių rajono pradžioje, Subačiaus gatvėje, pastatytos alaus daryklos likučiai. Nors dabar šioje vietoje iškilę administraciniai ir gyvenamieji pastatai, atrasti galima salyklinės kaminą su keliais autentiškais statiniais“, – teigia T. Grėlis.
Daugiausia reliktų Vilniuje galime rasti susijusių su V. Šopeno vardu. Tuometinėje Vilniaus Lukiškių dalyje, dabartinėje Aludarių gatvėje, Rusijos pirklys A. Karasikas 1863 m. pastatė alaus daryklą, vėliau ją pardavė verslininkui V. Šopenui ir taip atsirado žymioji Šopeno alaus gamykla, kurios pastatus galima apžiūrėti ir šiandien.
„V.Šopenas įamžintas ir dar vienoje vietoje, nes kita jo veikla buvo supirkinėti ir perpardavinėti žemes Vilniuje. Tad, per jo valdas XIX. a. pab. buvo nutiesta gatvė netoli geležinkelio stoties, kuriai buvo suteiktas V. Šopeno vardas. Todėl kai kuriems vilniečiams tai gali būti naujiena, kad gatvė, kuri jungia geležinkelio stotį ir Kauno gatvę, visgi pavadinta ne garsiojo lenkų kompozitoriaus, o būtent garsiojo Vilniaus aludario garbei“, – sako istorikas.
Miestiečių įpročiai ir aludarystės kultūra šiandien
„Įdomu ir tai, jog Rusijos imperijos valdymo metu alų buvo draudžiama gerti moterims. Tačiau jau kiek vėliau viename iš 1901 metų Vilniaus dienraščio „Kraj“ numerių buvo skelbiama, jog vilniečiai nemėgo gurkšnoti arbatos, vangiai lankydavosi arbatinėse ir kur kas mieliau rinkosi alų, gausiai besiliejantį būtent vietos aludėse. Aludarių gyvenimas dar labiau pagerėjo Pirmojo Pasaulinio karo metais, kai kaizerinė Vokietijos valdžia leido alų pardavinėti cukrainėse ir net gėlių parduotuvėse“, – pasakoja T.Grėlis.
Tiesa, šiandien aludarystė gyvena jau kitokį gyvenimą, šalia tradicijų gausu naujų ir inovatyvių skonių bei modernių gamybos technologijų. Būtent „Paupio turguje“, rugsėjo 3 d., Aludarystės kultūros dienos metu, savo gaminius pristatys ir vieni iš šventės organizatorių – Nepriklausomų mažųjų alaus gamintojų asociacijos (NMAGA) nariai.
