Rašytiniai šaltiniai rodo, kad 800–1050 m., vikingų laikais kailiai buvo pagrindinė prekė – tačiau kaip archeologiniai radiniai kailiai paprastai nebūna gerai išlikę.
Tyrime mokslininkai analizavo gyvūnų liekanas iš šešių aukšto statuso asmenų kapų, datuojamų X a. Nors iš mėginių nebuvo išgauta senovinė DNR, dviem skirtingais analizės metodais buvo išgauti identifikuojami baltymai. Įkapių ir aksesuarų sudėtyje buvo naminių gyvūnų odų, o drabužių – laukinių gyvūnų, konkrečiai – šeškų, voverių ir bebro kailių.
Šie radiniai patvirtina idėją, kad vikingų laikais kailiai buvo turto simbolis. Tai, kad bebrai Danijoje negyvena, leidžia manyti, kad šie kailiai buvo prabangos prekė, įsigyta prekybos būdu.
Kai kurie drabužiai buvo pasiūti iš kelių rūšių gyvūnų kailių – o tai rodo, kad buvo žinomos skirtingos skirtingų gyvūnų kailių funkcijos, ir jų dėvėtojai galėjo pasipuikuoti išskirtiniais kailiais.
Tyrimo autoriai pažymi, kad didžiausias tokio pobūdžio tyrimus ribojantis veiksnys yra lyginamųjų baltymų duomenų bazių neišsamumas. Šioms duomenų bazėms išsiplėtus, bus galima tiksliau identifikuoti senovinių gyvūnų odas ir kailius.
„Vikingų laikais egzotiškų kailių dėvėjimas neabejotinai buvo vizualinis turtingumo ir socialinio statuso demonstravimas, panašus į šiuolaikinę aukščiausios klasės madą. Šiame tyrime naudojami senoviniai baltymai, išlikę elitiniuose Danijos vikingų palaidojimuose, siekiant pateikti tiesioginių įrodymų apie prekybą bebrų kailiais ir jų naudojimą“, – teigia tyrimo autoriai.
Parengta pagal „Heritage Daily“.
