Būtent tuo sugundyti bando „Sony Playstation 4“ ir „Sony Playstation 5“ skirtas „Gran Turismo 7“, besireklamuojantis „tikru vairavimo simuliatoriumi“ (angl. „the real driving simulator“). Kiek pagrįstas šis gyrimasis – ir ką šis žaidimas gali padaryti iš visiškai nekaltų NEbenzingalvių – ir papasakosiu šioje apžvalgoje.
Ne ralistas
Kaip jau mažiausiai kartą minėjau rašydamas žaidimų apžvalgas, mano pirmasis gyvenime žaistas kompiuterinis žaidimas buvo būtent lenktynės: kokiais 1990–91 m. mamos darbe išbandytas 1987-ųjų „Grand Prix Circuit“. Tąkart paliko didžiulį įspūdį – bet ne pačiomis lenktynėmis, kuriomis niekada nesidomėjau, bet realistiškumu. Ten reikėjo valdyti ne kokią vaikiškai nupieštą automobiliuką, o galėjai pasirinkti iš trijų realių bolidų (tąkart pirmąkart įsiminiau „McLaren“, „Williams“, „Renault“, „Honda“ ir „Ferrari“ pavadinimus) ir prieš realias varžybas, kuriose formulę-1 valdydavai iš pirmojo asmens perspektyvos, dar turėjai atlikti ir kvalifikacinį važiavimą. O dar buvo kelios lenktynių trasos, perkeltos iš realaus pasaulio.
Nepaisant vos 16 spalvų ir dvimatiškai pseudotrimatės grafikos, tais laikais man šis žaidimas paliko neįtikėtino realistiškumo įspūdį, ir apie jį visiems svaigau dar gana ilgai. Nors kol Lietuvoje neišplito internetas, net nežinojau jo pavadinimo.
Tačiau galiausiai kažkaip nutiko kažkaip taip, kad per visą savo žaidėjo karjerą į lenktynių žaidimus visada žiūrėjau su nemenka panieka ir labai iš aukšto. „Čia žaidimai tiems, kurie vaikšto su treningais, gliaudo saulėgrąžas ir prie įėjimo į laiptinę gerdami pigų alų iš kiosko, ginčijasi, bimbalas ar audinė yra kiečiau“, – nesu taip niekada pasakęs, bet galvojau tikrai pakankamai panašiai.
Todėl kai gavau galimybę išbandyti „Gran Turismo“, negaliu sakyti, kad labai apsidžiaugiau. Na bet gyvenime su kiekviena nauja žila sruoga kažkaip vis auga atvirumas naujovėms, tad išbandyti neatsisakiau.
Ir nutiko tai, ko visiškai nesitikėjau.
Palaimintas eskapizmas, realizmas ir jo trūkumas
Nutiko tai, kad aš, būdamas visiškai NEbenzingalviu, užkibau taip, kad štai jau keturis mėnesius nuo žaidimo išleidimo bent kelis vakarus per savaitę vis pralekiu po trasą ar kelias.
Beje, tai labai geras būdas atsipalaiduoti nuo realaus pasaulio tragedijų. Su kolegomis žurnalistais karčiai šypsodavomės iš psichologų patarimų karo metu netapti informacijos įkaitais ir neprisirišti prie karo naujienų, o tiesiog dirbti savo darbą. Patarimas geras, bet kažkas nenumatė, kad kai kieno darbas gali būti pasakoti apie karo įvykius – ir kartais ne tik po 8 ar 12 valandų per parą, bet ir daugiau.
Todėl „Gran Turismo“ tikrai padėdavo pabėgti iš tolimų, bet tuo pačių ir pernelyg artimų karo baisumų – ir pravalyti galvą saugiai lekiant įspūdingu greičiu, pačiais brangiausiais ir įspūdingiausiais automobiliais. Tad ne, eskapizmas nėra blogai – tai gali būti ir gera terapija. Ar bent jau geresne terapija, nei jokios išvis.
O bent keliolikai ar keliasdešimčiai minučių užmiršti realų pasaulį ir jo mėsmales „Gran Turismo“ leidžia tikrai gerai. Aišku, prie to didele dalimi prisideda „PlayStation 5“ palaikoma „ray tracing“ (RTX) grafikos technologija ir įvairialypiškai vibruojantis žaidimo pultas.
Ne veltui miniu įvairialypiškumą – vibracija čia tikrai nevienoda: pultelis dreba vienaip, kai vienu ar kitu ratu užvažiuoji ant trasos kraštą žyminčio „zebro“, kitaip – kai sproginėja nesudegęs kuras, dar trečiaip, kai staigia persijungia pavaros, ir taip toliau. Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl niekada nesusidomėjau lenktynių žaidimais asmeniniuose kompiuteriuose – vis dėlto juk vairuojant taktilinis pojūtis yra labai svarbus, o klaivatūra ir pelė to neperteiks.
„GT 7“ skelbiasi „realistiškiausiu vairavimo simuliatoriumi“ – tad kaip yra iš tiesų? Pasakyčiau taip: vairavimo gal ir taip, bet tik ne važiavimo. Ką reiškia šis kalambūras?
Pirma, jau minėjau – būtent vairavimo – automobilio valdymo, jo atgalinio ryšio (angl. feedback) perteikimas žaidėjui yra sukurtas tikrai pakankamai realistiškai. Tai yra, vairavimo skirtumą kaitaliodamas to paties automobilio padangas, aptaką (arba ne taip taisyklingai, bet suprantamai tariant – spoilerį) ir dar kitaip modifikuodamas savo tačkę gali BŪTENT PAJUSTI. Realistiškai perteiktas ir vairavimas automobilio salone – matymo lauku, visais skydeliais. Trumpai tariant, automobilio virtualizacija atlikta tikrai realistiškai.
Kas negerai su važiavimu? Na, jei automobilio valdymo pojūčiai atrodo ganėtinai realistiški, tai klaidų trasoje pasekmės atrodo smarkiai abejotinos. Lėkdamas poros šimtų metrų kilometrų per valandą greičiu biškį užkabinai konkurentą – nepergyvenk, brolau, iš esmės nieko baisaus nei tau, nei jam nenutiks: automobilio nesumėtys, vibruojančiuoju pulteliu net nelabai pajusti tą susidūrimą, o dar ir žymė ant automobilio korpuso bus minimali.
Ši vieta žaidime ko gero ir silpniausia, ir komiškiausia: posūkyje skrisdamas ant keturiolikos nesuvaldei savo „Ferrari“ ar „Porsche“, nutarkavai pakelės tvorelę – bet pėdsakas ant automobilio korpuso toks, lyg kaimynas kieme parkuodamasis bamperiu būtų švelniai brūkštelėjęs.
Tiesą sakant, viename „Porsche“ čempionate teko gerokai pavargti, kad automobilis tikrai atrodytų realistiškai aplamdytas – po kelis kartus atsidaužti į apsaugines tvoras, tikrai apie dešimtį kartų įsirėžti į ar užkabinti konkurentus ir bent puskilometrį pravažiuoti ne asfaltu, o žvyro šalikele (čia turint omenyje, kad automobilis lenktyniškai pažemintas).
O apsiversti „Gran Turismo 7“ išvis neįmanoma.
Tad taip ir išeina – realistiškas vairavimo, bet ne važiavimo simuliatorius. Arba galima sakyti taip: vairavimo simuliatorius, bet lenktynių arkada.
Prabanga ir „Vikipedija“
Vienas didžiausių „GT 7“ privalumų – bendra žaidimo atmosfera. „Grand Turismo 7“, kaip ir pridera kiekvienam geram žaidimui, pildo žaidėjo svajones.
Nes, na turbūt kiekvienas yra pasvajojęs, kaip atrodytų gyvenimas, jei nereikėtų skaičiuoti pinigų. Jei į darbą galėtum važiuoti lenktyniniu „Alfa Romeo 4C, o iš jo – kolekciniu „Lamborghini Lambo“. Ir „GT 7“ tai perteikia itin sėkmingai.
Pats žaidimo meniu – tarsi nedidelis Prancūzijos, Italijos ar Šveicarijos kalnų miestelis, tačiau tai – paprastumu užmaskuota prabanga. Tarsi ir paprasta kavinukė, kurioje priimi iššūkius, kurių įveikimas tau laimi naujas kolekcines mašinas, ir kurioje draugiškas, paprastas, bet patyręs baristas Luca pilsto kavą ir pasakoja apie legendinius automobilius, kurie kartais šmėsteli ir kavinės kieme.
Žaidimas tave paverčia daugmaž schumacheriu, kuris atvykęs pailsėti į savo apyslaptę vilą kažkur kalnuose, užeina į mėgstamą kavinukę, sutinka seną pažįstamą, o šis leidžiasi į prisiminimus apie legendines lenktynines mašinas ir taip tarp kitko užsimena – o nenorėtum va tokios ir tokios laimėti? Jei nori – tiesiog užimk pirmą ar trečią vietą va šitose lenktynėse, ir sugrįžk pas mane.
Miestelio paežerėje yra automobilių tiuningo dirbtuvės ir servisas. Pasitobulink savo karietą, pasimodifikuok, galų gale nusiplauk. Visiška taika ir ramybė – ir priešprieša adrenalinui lenktynių trasose.
Kodėl skyrelio pavadinime miniu „Vikipediją“? Nes į „GT 7“ jos integruotos net dvi: viena, skirta NEbendzingalviams (bet akivaizdžiai verbuojanti tokiais tapti) ir populiariai bei tikrai įdomiai pasakojanti apie lenktyninius automobilius (patikėkite, taip sakau kaip visiškai ne tik automobilių sportu nesidomintis, bet ir kaip šiaip automobiliams pakankamai abejingas vairuotojas), jų bei paties automobilių sporto istorija, o kita – visiškas nerdgazmas mėgstantiems tyrinėti supersmulkias automobilių charakteristikas, kaip ten visokius jėgos momentus (angl. torque), visokių specifinių dalių milimetrus ir visokį kitokį benzingalvišką džiaugsmą.
Ir visa tai iliustruojant aukščiausio lygio kompiuterine grafika. Taip, net ir „GT 7“ autopedijoje ant grafikos nepataupyta.
Na o dar viena vieta, kur visa tai atsiskleidžia – virtuali fotostudija, kur visas savo laimėtas ar kitaip įgytas mašinas galima fotografuoti įspūdingose aplinkose. „Ford Raptor“ šalia Romos Koliziejaus? Kodėl gi ne. Koks nors „Trabantas“ Islandijos ledynuose? Irgi maloniai prašom! Ir visa tai perteikta emuliuojant tikrai profesionalią fotografinę įrangą, su visais diafragmos žingsniais, išlaikymo efektu ir dešimtimis kitų nustatymų. Tiesą sakant, tikram benzingalviui tai dar vienas žaidimas žaidime, kur galima svajonių aplinkoje nufotografuoti savo svajonių automobilį ar pats padaryti tokią nuotrauką, kokių šimtus esu matęs automobilių žurnaluose.
Grafika ir garsas
Ir kas jau kas, bet „GT 7“ grafika (jei žaidžiama su RTX) yra įspūdinga. Tiesą sakant, esu įsitikinęs, kad žiūrint įrašytus žaidimo siužetus iš didesnio atstumo ar tuo labiau kur nors fone (tarkime, televizoriuje bare), atskirti, kai tai ne filmuoti, bet kompiuteriu generuoti vaizdai, gali būti rimtas iššūkis.
Taip, gliukų yra – vietomis akivaizdžiai pikseliuoti šešėliai ar priešingai, pernelyg ryškūs siluetai ir kontrastai – tačiau žiūrint iš toliau, bendras vaizdas išties atrodo įspūdingai realistiškas. Įsitikinau tuo įėjęs į kambarį, kai sūnus vaikė kažkurį ten „Jaguarą“ Alpių kalnuose.
O kartais vaizdas net pernelyg realistiškas: įkyrūs saulės atspindžiai nuo konkurentų automobilių kartais (kaip ir realybėje) akina, aplinkos detalės (šventiškai praskrendantys naikintuvai, besileidžiantis laineris, kybantis dirižablis ar nuolat besimalantys sraigtasparniai) tikrai blaško. Na bet už realizmą – ačiū.
Atskiras dalykas, kurio tiesiog negalima nepaminėti – paties žaidimo (čia atskirai nuo žaismo) atmosfera skirtingomis sąlygomis ir skirtingu paros metu. Taip, lenktynių trasų skaičius ribotas (nors ir tikrai nemažas – 35, ir dar 25 iš jų turi alternatyvas), bet monotoniškomis jų vadinti niekaip neišeina, nes tenka lenktyniauti skirtingomis paros ir atmosferinėmis sąlygomis: auštant, temstant, lyjant, rūke, naktį. Išvardinus tai gal ir neskamba labai stebuklingai, bet patikėkit – nusileidus į slėnį bolidiniu greičiu skrosti kylantį rūką, o galų gale išsiveržti į saulėlydį aukštikalnėje ar lietaus ruožą europietiškame miškelyje, jausmas tikrai nuostabus.
Kalbant apie garsą – kaip jau minėjau, nesu benzinagalvis, ir iš klausos atskirti, ar čia „Chevrolet Camaro“, ar „Chevrolet Convertible“, negaliu. Bet kad garsas skiriasi – ir stipriai – atpažįstu. Ir dar jis skiriasi dėl įvairių priežasčių – naudojamų padangų, parinkto duslintuvo, galų gale paties automobilio tipo, o jau ypač pasirinktos kameros.
Taip, virtualias žaidimo kameras irgi reikėtų paminėti atskira pastraipa. Jos žaidime yra keturios: pirmo asmens (iš automobilio salono), trečio asmens (paskui automobilį), tada daugmaž nuo ten, kur būna automobilio numeris ir daugmaž nuo ten, kur ant kapoto būtų „Mercedes“ ar „Jaguar“ ženkliukas.
Ir visos kameros iš tiesų suteikia visiškai skirtingą žaidimo potyrį.
Ne išlepusiems melomanams
Tačiau vienu didesnių diskomfortų žaidžiant „Gran Turismo 7“ man tapo muzika. Nes ko nemėgstu – tai monotonijos. Ir nemėgstamos muzikos. O „GT 7“ nėra (ar bent jau neradau?) galimybės prasukti nepatikusią dainą ir klausytis kitos. Galimybės tik dvi: muzika įjungta arba išjungta (ir dar tas išjungimas - painokuose žaidimo nustatymuose, o ne tiesiog automobilio viduje, lenktynių metu), ir pastaruoju atveju girdi vien padangų cypimą bei variklio riaumojimą. Kas būtų kaip ir nieko, bet jei per dieną leki daugiau nei vieneriose lenktynėse, atsibosta. Na ir šiaip – juk ne veltui kiekvienas automobilis jau kelis dešimtmečius turi įmontuotą audio sistemą.
Kitas dalykas – parinkta muzika. Jei teisingai supratau, visos žaidime girdimos dainos yra specialiai sukurtos irba perduotos žaidimui, todėl jų autorių teisių modelis yra kiek kitoks – jos yra neatskiriama žaidimo dalis, ir iš vaizdo įrašų jos neištrinamos (kas neretai nutinka kituose žaidimuose).
Todėl čia nepavyks išgirsti kokių nors parpalų „Highway Star“ ar Joe Satriani „Summer Song“ (kas bent jau man tai yra lenktynių automobilinių muzikos etalonas), o vietoje to – pakankamai generinės roko ir kitų žanrų dainos, kurias geresniu atveju norisi išjungti vos tik pasigirsta virkaujantis ar kniaukčiojantis vokalas – ar dar blogiau, hiphopinis bambėjimas.
Tad muzikos – ir jos laisvės – tema būsimose „Gran Turismo“ dalyse kūrėjams tikrai verta pakontempliuoti.
Išimtis – „Music Rally“ režimas. Jis daugmaž skirtas tam laikui, kol instaliuojasi pagrindinis žaidimo modulis, bet tinka ir šiaip nerūpestingam pasivažinėjimui, kai nesinori didesnės lenktynių įtampos. Berods šešti skirtingi garso takeliai, iš kurių smagiausias – puikiai sukaltas Karališkojo Filharmonijos orkestro „Hooked on Classics“, apimantis turbūt labiausiai nuvalkiotų, bet tikrai smagiai sujungtų klasikinių kūrinių popuri, pradedant Čaikovskio „1812“ uvertiūra ir baigiant „Viljamo Telio“… na, overtiūra. Patikėkite, griežiant visam šitam iki skausmo pažįstamam, bet puikiai peraranžuotam grojaraščiui, lėkti klasikiniu „Porsche“ kabrioletu – išties įsimintinas pojūtis.
Žaismo mechanika
Gerai, o kaip gi vyksta pats žaismas (angl. gameplay)? Viskas paprasta, intuityvu ir neblogai subalansuota: vairuotojas laikosi vairavimo egzaminus atitinkamo lygio teisėms ir lenktyniauja atitinkamo sunkumo trasose bei čempionatuose. Augant vartotojo įgūdžiams, laikomi „egzaminai“ (tarkime, tinkamo posūkio išėmimo) sunkėja, po jų gaunama aukštesnio lygio licencija ir žaidimas taip po truputį darosi sudėtingesnis.
Tačiau žaidžiant prieš kompiuterį, iš tiesų tos pamokos nėra itin naudingos – kompiuteris žiūri pakankamai liberaliai, ir didelių problemų, jei užuot daręs sudėtingą manevrą, tiesiog kirsi kampą, nekelia. Tiksliau, nekelia jokių problemų: gali sukčiauti pakankamai įžūliai, ir tik jau pačiais įžūliausiais atvejais gauni baudą: esi sugrąžinamas į pagrindinę trasą daugmaž ten, nuo kur iš jos nusukai (ir savaime suprantama, jau konkurentų užnugaryje). Tuo tarpu kompiuterio valdomi lenktynininkai važiuoja absoliučiai sąžiningai ir tvarkingai, tad laimėti prieš juos nėra itin sunku.
Ko žaidime smarkiai trūksta – apmokymų, kaip reikia tiuninti automobilį, arba kokį efektą duoda kuri dalis. Nes kad ir ir kaip bebūtų gaila, vis dėlto norint nugalėti, „Gran Turismo 7“ svarbiausia ne vairuotojo įgūdžiai ar trasos sunkumas/lengvumas, bet būtent trasai ir oro sąlygoms tinkamai parinktas automobilis. Ir tą pačiam teko išmokti sunkiuoju būdu, kai apie savaitę kankinausi negalėdamas laimėti vieno čempionato, o vos pasikeitus automobilį į silpnesnį, bet matyt tinkamesnį, pergalėjo atėjo tiesiog stulbinančiai paprastai.
Žinoma, bezingalviui tai nebus jokia problema. Tačiau atsitiktiniam žaidėjui tai gali sukelti šiek tiek diskomforto.
Nuosprendis
Tad viską apibendrinant – „Gran Turismo 7“ yra labai gražus, įtraukiantis ir palyginus nesudėtingas žaidimas, kuris gali sudominti ir visišką NEbenzingalvį. Tai – ne tik virtuali galimybė išbandyti pačius brangiausius, pačius greičiausius, kiečiausius ir įdomiausius automobilius viso automobilizmo istorijoje (nuo to legendinio hipių pamėgto „Volkswagen“ autobusiuko iki koncepcinės „Bugatti VGT“), bet ir proga sužinoti apie juos istorinę bei faktinę informaciją.
Vairavimo patirtis sukuriama įtaigiai, prie to prisideda ir puiki žaidimo grafika, ir atidžiai priderintos „Dual Sense“ pultelio vibracijos.
Didžiausi žaidimo trūkumai – galimybių perjungti ar pasirinkti mėgstamą muziką nebuvimas, ne visada realistiška fizika ir informacijos apie automobilio modifikavimą ar pritaikymą lenktynėms trūkumas.
„Gran Turismo 7“ – tai puiki proga ir priemonė atitrūkti nuo realaus pasaulio ir jo problemų, galintis veikti ir kaip savotiška meditacija – tačiau ne visada kaip relaksacija: kartais trasoje gali prireikti nemažai paprakaituoti. Nors turbūt ilgainiui kiekvienas gali atrasti savo automobilį ir savo trasą, kuris gali tapti tam tikru dienos zen momentu (man juo tapo bekelės lenktynės fiktyvioje „Fishermans Ranch“ trasoje, keliant dulkes su „Ford F-150 Raptor“. Pradedi vakarėjant ir finišuoji jau tamsoje. Tai nepykit, kad tiek daug ekrano nuotraukų būtent iš šios trasos).
Tad įvertinus visus pliusus ir minusas, žaidimą vertinčiau devyniomis padangomis iš dešimties. Gražu, gana paprasta, malonu. Ir tik šiek tiek erzina.
Na o užbaigti pasakojimą apie „Gran Turismo 7“ norėčiau užbaigti tuo, kuo ir pradėjau – nes man pačiam smagus atradimu tapo tai, kad pasirodo visa „Gran Turismo“ serija yra kuriama profesionalaus lenktynininko ir žaidimų dizainerio Kazunori Yamauchi, kurio pirmasis žaistas lenktynių simuliatorius buvo... mano jau minėtas 1987-ųjų „Grand Prix Circuit“!
