Jau pirmosios Homo sapiens būtybės prieš 2,5 milijono metų naudojo patogius apvalaus paviršiaus akmenis. Tokiais smiltainio ar kvarcito kūjais atskelti titnago ir kitų kietesnių medžiagų gabalėliai virsdavo paprastais aštriakampiais įrankiais.
Įrankį, turintį kotą ir plokščią smogiamąjį paviršių, kaip manoma, pirmieji pasigamino neandertaliečiai maždaug prieš 60 tūkst. metų. Nustatyta, kad tuo metu jie naudojo kumščio dydžio plokščią kirvuką simetriškais kraštais.
Galbūt pradžia buvo tokia: pirmykštis žmogus surado numestus šiaurės ar tauriojo elnio ragus, sugalvojo atskirti vieną jų šaką ir gavo natūralų darbo įrankį – kūjo pirmtaką.
Vėliau kūjis tobulėjo: prie akmeninės galvutės pradėta tvirtinti medinį kotą.
Pirmieji tikri kūjai su metaline galvute ir mediniu kotu atsirado bronzos epochoje. Tuo metu šis įrankis buvo itin reikalingas metalui apdirbti – darbo įrankiams ir ginklams aštrinti, papuošalams ir indams iš aukso skardos gaminti ir galbūt viniai į sieną įkalti.
Žmonėms įvaldžius metalo lydymo amatą kūjis tapo neatskiriamu kalvio atributu.
Maždaug XII a. sukurti mechaniniai kūjai – jie metalą apdirbdavo krintančios tvoklės, kilnojamos svirtimi, grandine, spyruokle ar diržu, smūgiais.
XVI a. atsirado kūjai, varomi vandens ratu, XVIII a. viduryje – garu, XX a. pradžioje – dujų sprogimo energija.
Ir mūsų laikais kūjai turi svarbią reikšmę metalo apdirbimo pramonėje. Didžiausi jų – tokie kaip hidrauliniai presai – veikdami net didesne nei 50 tūkst. tonų svorio galia įkaitintam plienui suteikia įvairiausią formą.
Beje, nuo seniausių laikų kūjis buvo ne tik darbo įrankis, bet ir grėsmingas smogiamasis ginklas: juo nesunkiai būdavo pramušami net tvirčiausi šarvai. Tiesa, tokį ginklą įvaldydavo ne kiekvienas – reikėjo daug jėgos ir ištvermės.
Pirmaisiais mūsų eros amžiais Lietuvos gyventojams, išmokusiems iš balų rūdos išgauti geležį, kūjo labai prireikė. Pirmiausia lydymo krosnelėse susidarydavo akyta masė – vadinamoji kritė. Norint iš jos pagaminti geležies dirbinius, reikėjo žaizdro, priekalo, replių ir kūjo.
Bet svarbiausių kalvio darbo įrankių archeologai Lietuvoje dar nerado – aptikta tik kalvių produkcijos. O štai Latvijoje, III a. Mazkatužių kapinyne, rastos geležinės replės ir nedidelis kūjis.
Tikriausiai panašius įrankius naudojo ir Lietuvos kalviai.
Vėlesniais laikais Lietuvos kalvėse buvo naudojami 1–3 kg sveriantys kūjai. XIX–XX a. viduryje buvo paplitę mechaniniai ir pneumatiniai (varomi suslėgtu oru) kūjai.
