XII a. kape rasto kuršių kalavijo kopija – televizijos operatoriaus Gvido Kovėros iniciatyva. „Filmuoju čia, filmuoju dirbančius meistrus. Žiūriu – yra puikus kalavijas, o Žemaitijoje kalvis jau buvo padaręs kažką panašaus. Taip ir kilo idėja, parašiau projektą, atėjau pas muziejaus direktorę, sakau – darom? Taip ir pradėjome daryti“, – kalbėjo projekto autorius.
Jo teigimu, viena iš paskatų buvo ir tai, kad muziejuje nebuvo nė vieno naujai rekonstruoto ginklo – o galbūt ir tai, kad pats kalavijas yra pakankamai mitologizuotas ginklas.
Naujai kalvio Tomo Vosyliaus nukaltas 95,3 cm ir apie 900 g svorio kalavijas (ašmenų plotis – 4,2 cm) eksponuojamas šalia pat originalaus radinio, aptikto 1949 m. Laiviuose (Kretingos rajonas) – elitinio kuršių kario degintinio kapo, kuriame ir buvo aptiktas pakankamai gerai išsilaikęs XII kalavijas bei kiti artefaktai. Tačiau G.Kovėra pasakoja, kad bandant tiksliai datuoti kapą ir ginklą, pasitaikė įdomybių.
„Ardyti kalavijo neleido, todėl paėmėme kapo angliuką ir kaulą, ir tyrėme radioaktyviosios anglies metodu. Angliukas parodė 900 metų, kaulas – 2500 metų. Bet taip yra dėl to, kad ugnyje kaulas įgyja naujų savybių ir jo datavimas išsikreipia“, – aiškino projekto iniciatorius.
Anot jo, pats projektas truko dvejus metus, o paties kalavijo gamyba – apie pusę metų, su pertraukomis. Bendra projekto kaina – apie 20 000 eurų. Paklaustas, kiek daugmaž kainuotų dabar nueiti pas kalvį ir užsisakyti tokią ginklo repliką, G.Kovėra teigia, kad apie 15 000–20 000 eurų.
Kodėl taip brangiai? „Nes tai – labai daug darbo. Pats lietuviškas pavadinimas – kalavijas – atskleidžia jo gamybos technologiją. Kalvis kaldamas metalą „suvirina“ atskiras vijas, bet padaryti viską tolygiai – labai sudėtinga. Turi išlaikyti vienodą temperatūrą, ir jei kaldinamas kalavijas nevienodai įkaista, atsiranda įtampos ir ginklas iškrypsta – o ištiesinimui turi tik dvi minutes. O grūdintas, kiek žinau, šis kalavijas buvo aštuonis kartus“, – pasakojo kalavijo rekonstravimo projekto vadovas. Tačiau jis džiaugėsi, kad pavyko pasirinkti gerus meistrus, kurie padarė kokybiškiausią ginklą, koks tik įmanomas šiai dienai Lietuvoje.
Juokdamasis G.Kovėra taip pat prisiminė, kad parodžius jau nukaltą repliką latvių profesoriui ir rimčiausiam šios srities specialistui Arturui Tomsonui, šis labai nustebo – ir pasakė, kad tokių gerų tais laikais nebūdavo.
Ne mažiau įdomi rekonstrukcijos dalis yra ir makštys. Iš originalių makštų kape išlikęs tik pats galiukas, kokį rekonstrukcijos metu išliejo tas pats kalvis T.Vosylius. Tuo tarpu kaip yra nurodęs makštis gaminęs peiliadirbystės meistras Vykintas Motuza, kariai makštims per daug reikšmės nesuteikdavo, nes jos greitai susidėvėdavo, jas kas kiek laiko reikėdavo keisti.
Rekonstruoto kalavijo makštys aptrauktos elnio oda, suveržimui panaudotos ir briedžio sausgysles. Pačios makštys medinės, o viduje įklijuotas kailis ir drobė. Dėl to ginklas iš makštų išslysta be garso – ir pasak projekto vadovo, čia didelis skirtumas nuo to, kaip kalavijai vaizduojami meniniuose filmuose, kai girdisi dramatiškas žvangėjimas. Realybėje nieko tokio nebūdavo.
Lrytas.lt žurnalistui prisisegus prie juosmens kalaviją su makštimis, paaiškėjo, kad šios išties labai patogios – netrukdo vaikščioti, leidžia pritūpti, o kalavijas išsitraukiamas ir įkišamas taip pat labai komfortabiliai.
Parodos kuratorė archeologė Eglė Zaveckienė taip pat atkreipė dėmesį ir į savotišką makštų kvapą – jos kvepia degutu.
G.Kovėra atkreipė dėmesį, kad kalavijo rankenos būdavo daromos individualiai kiekvienam kariui. „Dažniausiai įsigydavo geležtes, eidavo pas savo meistrą, o meistras pritaikydavo tavo rankai – nes žmonių rankos yra skirtingos“, – aiškino projekto vadovas. Jis taip pat prisiminė, kad meistras labai skundėsi turėjęs daug vargo su kalavijo rankenos ir buožulo inkrustacija. „Čia metalas įkaltas sidabrine viela. Ne įlituota, ne padengta kaip nors, o įkalta“.
Elitinis karys
O kas gi buvo tas elitinis karys, kurio kalavijas čia buvo rekonstruotas? E.Zaveckienės ir muziejaus edukatoriaus bei archeologo Povilo Zarembos teigimu, tai turėjo būti profesionalus ir elitinis karys, greičiausiai būrio vadas – bet vargu ar kilmingasis. Tačiau įvertinus visą Laivių kapinyną, kuriame būta 300 kapų, šis kapas pasižymėjo gausiausiomis įkapėmis.
Su kuo didžiausia tikimybė kad šis karys kovėsi? Anot P.Zarembos, greičiausiai su kitais baltais – nes XII a. jau buvo laikai po vikingų amžiaus, o čia kaip tik iškilo lietuvių gentis, kurie užsiiminėdavo plėšikavimais teritorijoje iki pačios Karelijos. Ir šiaip, tarpusavio kovos buvo dažnas dalykas.
E.Zaveckienė atkreipė dėmesį į dar vieną neįprastą kapo detalę – tarp įkapių rastos balnakilpės, kurios būdingos ne baltų regionui, bet stepėms ir klajokliams. Archeologės teigimu, tai sutvirtina hipotezę, kad tais laikais baltai jau galbūt tarnavo samdiniais Kijevo Rusioje (kur jie galėjo būti samdomi sienos apsaugai), tad teoriškai įmanoma, kad originalus kalavijas, rastas kape pabuvojo ir dabartinėje Ukrainoje.
Pasak E.Zaveckienės, tokie sveiki išlikę kalavijai Lietuvoje aptinkami retai, nes tuo metu jau plito palaikų deginimo papročiai, ir ėmė plisti ritualas sudeginus žmogų jam į kapą įdėti sulaužytus daiktus, traktuojant tai kaip priešpriešą realiam pasauliui: sulaužytas ginklas ar daiktas realiame pasaulyje tarnauja palaidotajam kaip sveikas ir geras aname pasaulyje. P.Zarembos teigimu, dar viena interpretacija būtų, kad perlaužiant ginklą, būdavo išlaisvinama jo dvasia.
Tačiau šis kapas priklauso dar tarpiniam laikotarpiui, kai kūnai dar buvo deginami, bet įkapės – nelaužomos.
„Labai džiaugiuosi rekonstrukcijos kokybe ir estetine išvaizda – man svarbiausia, kad žmonės pratintųsi prie tikrų, gražių dalykų – o ne kičinio meno. Tai yra labai svarbu“, – teigė G.Kovėra, pabrėždamas, kad kalavijas ne kabės po stiklu, o jį bent jau paliesti galės kiekvienas.
