XIV a. viduryje įvykusi epideminė katastrofa yra viena svarbiausių ligų žmonijos istorijoje. Tačiau nepaisant ilgus metus trukusių tyrimų, mokslininkams iki šiol nebuvo pavykę tiksliai nustatyti, kur prasidėjo buboninis maras.
Dabar analizė rodo, kad tai įvyko Kirgizijoje, XIV a. ketvirtajame dešimtmetyje.
Škotijos Stirlingo universiteto ir Vokietijos Maxo Plancko instituto bei Tiubingeno universiteto mokslininkų grupė išanalizavo senovinius DNR mėginius, paimtus iš skeletų dantų kapinėse prie Issyk Kul ežero Kirgizijoje.
Šią vietovę jie pasirinko pastebėję, kad 1338 ir 1339 m. čia labai padaugėjo palaidojimų.
Tubingeno universiteto mokslininkė daktarė Maria Spyrou sako, kad komanda nustatė septynių skeletų DNR sekas.
Jie analizavo dantis – nes pasak daktarės M. Spyrou, juose yra daug kraujagyslių, todėl tyrėjai turi „dideles galimybes aptikti per kraują plintančius ligų sukėlėjus, kurie galėjo būti asmenų mirties priežastimi“.
Trijose iš jų tyrėjų komandai pavyko aptikti maro bakteriją Yersinia pestis.
Stirlingo universiteto istorikas daktaras Philipas Slavinas šį atradimą komentavo taip: „Mūsų tyrimas išsprendžia vieną didžiausių ir įdomiausių klausimų istorijoje, ir nustato, kada ir kur prasidėjo didžiausia ir liūdniausiai pagarsėjusi epidemija“.
Tačiau tyrimas turi tam tikrų trūkumų, įskaitant mažą imtį.
Šiame tyrime nedalyvavęs dr. Michaelas Knappas iš Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje gyrė tyrimą kaip „tikrai vertingą“, tačiau pažymėjo, kad „duomenys, gauti iš daug daugiau asmenų, laiko ir regionų... tikrai padėtų išsiaiškinti, ką čia pateikti duomenys iš tikrųjų reiškia“.
Tyrėjų darbas paskelbtas žurnale „Nature“, pavadintas „Juodosios mirties šaltinis XIV a. centrinėje Eurazijoje“.
Kas yra buboninis maras?
Maras yra potencialiai mirtina infekcinė liga, kurią sukelia Yersinia pestis bakterijos, gyvenančios kai kuriuose gyvūnuose – daugiausia graužikuose – ir jų blusose.
Buboninis maras yra labiausiai paplitusi ligos forma, kuria gali susirgti žmonės. Pavadinimas kilo nuo jos sukeliamų simptomų – skausmingų, patinusių limfmazgių arba „bubonų“ kirkšnyse ar pažastyse.
Nuo 2010 iki 2015 m. visame pasaulyje užregistruoti 3 248 maro atvejai, įskaitant 584 mirties atvejus.
Istoriškai maras taip pat buvo vadinamas juodąja mirtimi – turint omenyje gangreninį kūno dalių, pavyzdžiui, rankų ir kojų pirštų, pajuodimą ir mirtį, kuri gali ištikti sergant šia liga.
Parengta pagal BBC.
