T.L.Friedmano teigimu, paramos iš JAV teikimas Ukrainai šia vasarą bus dar svarbesnis, kadangi karas Ukrainoje pereina į savotišką „sumo“ fazę – grumiasi du griozdiški imtynininkai, abu nori vienas kitą išstumti iš ringo, bet nė vienas nenori pasitraukti ir negali laimėti.
„Kai žmonės supras, kaip smarkiai šis karas didina pasaulines energijos ir maisto kainas, įtariu, kad amerikiečių palaikymas sumažės, tačiau viliuosi, kad dauguma amerikiečių laikysis dabartinės pozicijos ir lauks, kol Ukraina kariniu būdu atgaus savo suverenitetą arba sudarys tinkamą taikos susitarimą su V. Putinu, – rašo apžvalgininkas. – Šitoks mano trumpojo laikotarpio optimizmas tikrai kyla ne dėl to, kad domėjausi apklausomis – jis kyla todėl, nes domiuosi istorija, o ypač puikių įžvalgų suteikė Michaelo Mandelbaumo nauja knyga „Keturi Amerikos užsienio politikos amžiai: Silpna galia, didžioji galia, supervalstybė, hipervalstybė“.
T.L.Friedmanas taip pat pasakoja, kad JAV užsienio politikos profesorius emeritas iš Johnso Hopkinso pažangiųjų tarptautinių studijų mokyklos profesorius M.Mandelbaumas teigia, kad nors JAV požiūris į Ukrainą gali atrodyti visiškai netikėtas ir naujas, iš tiesų taip nėra.
„Žvelgiant į JAV užsienio politiką, kuri knygoje įtikinamai aprašoma per keturių skirtingų JAV užsienio politikos krypčių prizmę, galima suvokti, jog Amerikos santykiai su pasauliu iš tikrųjų yra gan gerai pažįstami ir nuspėjami. Iš tiesų jie taip gerai pažįstami, kad tiek V. Putinui, tiek Kinijos prezidentui Xi Jinpingui šią knygą perskaityti būtų naudinga“, – rašo T.L.Friedmanas.
Anot jo, kaip aiškino M.Mandelbaumas, per visą JAV istoriją ši valstybė svyravo tarp dviejų plačių požiūrių į užsienio politiką: „Vienos iš jų akcentuoja galią, nacionalinius interesus ir saugumą bei yra siejamos su Theodore'u Rooseveltu. Antrosios pabrėžia Amerikos vertybių propagavimą ir yra siejamos su Woodrowu Wilsonu“.
Nors šios dvi pasaulėžiūros dažnai varžėsi, taip buvo ne visada. Iškilus amerikietiškus interesus ir vertybes atitinkančiam užsienio politikos iššūkiui, visuomenės parama jam būdavo plati, gili ir ilgalaikė, teigia autorius.
„Taip nutiko Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo metais, – pažymi M.Mandelbaumas. – Ir panašu, kad vėl pasikartoja Ukrainos atveju“.
Tačiau kyla svarbus klausimas: kaip ilgai tai truks? Niekas nežino, nes karai gali būti ir nuspėjami – ir tuo pat metu labai nenuspėjami.
T.L.Friedmanas rašo, kad nuspėjama gali būti tai, jog dėl karo Ukrainoje didėjant išlaidoms, Amerikoje arba tarp sąjungininkių Europoje didės ir nesutarimai – taip gali nutikti todėl, nes interesai ir vertybės Ukrainoje išeis iš pusiausvyros. Bus teigiama, jog ekonomiškai remti Ukrainos iki visiškos pergalės, t.y. išstumti V. Putino kariuomenės iš Ukrainos, negalima. Taip pat negalima ir strategiškai sau leisti siekti visiškos pergalės, nes visiško pralaimėjimo atveju V.Putinas gali panaudoti branduolinį ginklą.
Apžvalgininkas pastebi, kad tokio mąstymo ženklų jau buvo galima įžvelgti Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškime – jis teigė, kad Vakarų šalys neturėtų „žeminti Rusijos“. Toks pasisakymas Ukrainoje buvo sutiktas, aišku, nepalankiai.
„Kiekvienas karas Amerikos istorijoje išprovokavo nesutarimus. Taip nutiko ir Revoliucino karo metu – tie, kurie buvo prieš, persikėlė į Kanadą, – aiškina M.Mandelbaumas. – Trys didžiausi JAV vadai – George'as Washingtonas, Abrahamas Lincolnas ir Franklinas Rooseveltas – prezidentavo karo metu ir turėjo kai ką bendro. Visi gebėjo sutelkti šalies dėmesį į karo laimėjimą ir nepaisyti nesutarimų“.
Toks iššūkis iškils ir prezidentui Joe Bidenui, ypač kai nei sąjungininkai, nei Ukraina nesutaria dėl to, kaip turėtų atrodyti „pergalė“: ar tai Kijevo, šiuo metu siekiančio susigrąžinti kiekvieną Rusijos okupuotos teritorijos centimetrą, laimėjimas? O galbūt „pergalė“ – NATO pagalba Ukrainai, kad ši galėtų suduoti smarkų smūgį Rusijos kariuomenei ir tada V. Putinas būtų priverstas sudaryti kompromisinį susitarimą, pagal kurį jis vis dar turėtų tam tikrą Ukrainos teritorijos dalį? O kas bus, jei V.Putinas nuspręs, kad jokių kompromisų jam nereikia – ir vietoje to norės, kad Ukraina žlugtų lėtai ir skausmingai?
M.Mandelbaumo teigimu, dviejuose svarbiausiuose JAV karuose (Pilietiniame ir Antrajame pasauliniame) „JAV tikslas buvo visiška pergalė prieš priešą. J.Bideno ir mūsų sąjungininkų problema ta, kad visiškos pergalės prieš V.Putino Rusiją siekti negalime, nes gali prasidėti branduolinis karas. Kita vertus, tik visiška pergalė gali sustabdyti V.Putiną nuo Ukrainos naikinimo“.
Ir čia, T.L.Friednamo teigimu, mes prieiname prie nenuspėjamų dalykų. Nuo karo pradžios praėjo daugiau nei 100 dienų, tačiau kol kas niekas negali pasakyti, kaip jis baigsis. Prasidėjo jis V.Putino galvoje ir greičiausiai baigsis tik tada, kai V.Putinas pasakys, kad nori, jog jis baigtųsi. Rusijos vadovui tikriausiai atrodo, kad viskam vadovauja jis ir kad laikas jam palankus – nes Rusija gali pakelti daugiau už Vakarų demokratijas. Tačiau tokio didelio masto karai – itin keistas dalykas. Kad ir kaip jie prasideda, baigtis gali visiškai nenuspėjamai.
T.L.Friedmanas pateikia pavyzdį, pasiremdamas viena M.Mandelbaumo minimų citatų. Ji paimta iš XX a. ketvirtajame dešimtmetyje išleistos Winstono Churchillio biografijos apie jo didįjį protėvį Marlboro kunigaikštį: „Didieji mūšiai, laimėti ar pralaimėti, pakeičia visą įvykių eigą, sukuria naujus vertybių standartus, naujas nuotaikas, naują atmosferą kariuomenėse ir tautose, prie kurių visi turi prisitaikyti“.
M.Mandelbaumo teigimu, W.Churchillis norėjo pasakyti, kad „karai gali pakeisti istorijos eigą, o didieji mūšiai dažnai lemia karo baigtį. Mūšis tarp Rusijos ir Ukrainos dėl Donbaso teritorijos Rytų Ukrainoje kontrolės gali tapti būtent tokiu mūšiu“.
Tačiau ne vien šiuo atžvilgiu. 27 Europos Sąjungos valstybės sudaro didžiausią pasaulyje prekybos bloką, ir jos jau ėmėsi ryžtingų veiksmų, kad sumažintų prekybą su Rusija ir investicijas į šią šalį, pastebi T.L.Friedmanas. Gegužės 31 d. ES susitarė iki 2022 m. pabaigos nutraukti 90 proc. žalios naftos importo iš Rusijos. Tai ne tik pakenks Rusijai, bet taps galvos skausmu ES vartotojams ir gamintojams, kurie jau dabar už benziną ir gamtines dujas moka labai daug.
Tačiau visa tai vyksta tuo metu, kai atsinaujinančioji energija – pavyzdžiui, saulės ir vėjo energija – iškastinio kuro atžvilgiu tapo labai konkurencinga, o automobilių pramonė visame pasaulyje smarkiai didina elektromobilių ir naujų baterijų gamybos mastus.
Artimiausiu metu nė vienas iš minėtų veiksnių nekompensuos sumažėjusių Rusijos tiekimo apimčių. Tačiau jei dėl karo Ukrainoje metus ar dvejus brangiau mokėsime už kurą ir mazutą, „pamatysime didžiulį investicinių fondų ir pramonės įmonių investicijas į elektromobilius, tinklų stiprinimą, perdavimo linijas ir ilgos trukmės saugyklas poslinkį, kuris gali pakreipti visą rinką nuo priklausomybės nuo iškastinio kuro link atsinaujinančių energijos šaltinių, – sako klimato tyrimų grupės E3G („Third Generation Environmentalism“) direktorius Tomas Burke'as. – Dėl karo Ukrainoje daugelis šalių ir bendrovių jau dabar spartina anglies dioksido išmetimo mažinimo planus“.
Praėjusią savaitę paskelbtoje Energetikos ir švaraus oro tyrimų centro ir Didžiojoje Britanijoje įsikūrusio pasaulinio energetikos analitinio centro „Ember“ ataskaitoje nurodoma, kad 19 iš 27 ES valstybių „nuo 2019 m. gerokai padidino savo užmojus naudoti atsinaujinančiąją energiją, o siekdamos apsisaugoti nuo geopolitinių grėsmių sumažino 2030 m. planuojamą iškastinio kuro gamybą“.
Neseniai žurnale „McKinsey Quarterly“ išspausdintame straipsnyje pažymima, kad „XIX a. vykę jūrų karai paspartino perėjimą nuo vėju varomų laivų prie anglimi varomų. Po Pirmojo pasaulinio karo nuo anglies pereita prie naftos. Antrojo pasaulinio karo metu pagrindiniu energijos šaltiniu tapo branduolinė energija. Kiekvienu iš šių atvejų karo metu sukurtos naujovės tiesiogiai persikėlė į ekonomiką ir pradėjo naują erą. Karas Ukrainoje skiriasi tuo, kad jis neskatina pačios energetikos naujovės, bet tik dar labiau išryškina jos poreikį. Vis dėlto galimas poveikis gali būti toks pat permainingas“.
Taigi, anot T.L.Friedmano, išvada tokia: jei šis karas netyčia nesunaikins planetos, galbūt padės ją išlaikyti. Ir laikui bėgant sumažinti pagrindinį V.Putino pinigų ir galios šaltinį. Ar gi tai nebūtų ironiška?
Parengta pagal „The New York Times“.
