Žurnalistė Farida Kurbangalejeva iš portalo Republic.ru pasikalbėjo su I.Preobraženskiu apie tai, ko siekia Rusija, stengdamasi suabejoti Lietuvos nepriklausomybe – ir kodėl tai taps NATO tvirtumo išbandymu.
– Į naujieną apie Fiodorovo iniciatyvą daugelis sureagavo, kad, girdi, jis žinomas politinis „frykas“ ir neverta kreipti dėmesio. Visgi jūs taip nemanote. Kodėl?
– Pradėkime nuo to, kad Rusijos parlamente nėra atsitiktinių „frykų“ – juos visus atrinko ir suderino prezidento aparatas. Evgenijus Fiodorovas sėdi jau ne pirmoje Dūmoje. Jis ne kartą teikė radikalius įstatymų projektus, kurie iš pradžių būdavo atmetami, tiksliau sakant, atidedami, o paskui pateikiami vėl ir jau priimami kitų, „solidesnių“ deputatų vardu. Taip nutiko, pavyzdžiui, su užsienio agentų įstatymu.
Ir tokia situacija ne tik su E.Fiodorovu. Yra visa deputatų grupė, apie kurią įprastai kalbama, kad jie „frykai“ ir jų rimtai vertinti nereikia. Tačiau praktiškai visada tokie radikalūs įstatymų projektai sugrįžta ir būna priimami. Gal po penkių ar dešimties metų. Prezidento aparatas įprastai pametėja temą, stebi reakciją, be viso kito, pačių deputatų ir valdžios organų atstovų reakciją, ir sprendžia, kaip elgtis: kokią informacinę kampaniją rengti ir taip toliau. Toks ilgalaikis planavimas veikia jau seniai, ir apie „frykus“ gali kalbėti tik tie, kas Dūmos darbo pastaruosius 20 metų nestebi.
– Jei tarsime, kad iniciatyva suderinta su prezidento administracija, tuomet kam reikia atakuoti Lietuvą?
– Todėl, kad ten yra prielaidos daryti spaudimą. Lietuvoje yra viena labai silpna karinės strategijos požiūriu vieta – vadinamasis Suvalkų koridorius, kuris hipotetiškai galėtų sujungti Baltarusios teritoriją su Rusijos Kaliningrado sritimi. Kiek žinau, Kaliningrado srities saugumo klausimas buvo vienas iš strategiškai svarbiausių, kai Kremliuje buvo aptariama Baltarusijos ateitis ir kai Kremlius palaipsniui stipriau spaudė Aliaksandrą Lukašenką bei siekė Baltarusijoje dislokuoti rusų kareivius.
Yra labai liūdna istorinė analogija, susijusi su vadinamuoju Dancigo koridoriumi – į Vokietiją per Lenkijos teritoriją po Pirmojo pasaulinio karo. Ir kova už laisvąjį Dancigo miestą (Gdanską) tapo viena iš svarbiausių Antrojo pasaulinio karo pradžios ir Lenkijos užpuolimo priežasčių.
Kai prieš užpuolant Ukrainą į Baltarusiją buvo permetamos rusiškos priešlėktuvinės gynybos (PLG) sistemos, kai kurie karo ekspertai nustebę klausė: kokia prasmė jas dislokuoti už kelių kilometrų nuo sienos, jei kilus kariniam konfliktui, tarkime, su ta pačia Lenkija, priešininko pajėgos jas kaipmat sunaikins? Atsakymas labai paprastas: šios PLG sistemos kartu su jau pastaraisiais metais permestomis į Kaliningradą PLG ir raketų sistemomis visiškai dengia Lietuvos teritoriją. Ir jomis bet kuriuo metu galima uždengti visų Suvalkų koridoriaus oro erdvę.
Taip bus užtikrintas oro koridorius į Kaliningradą. Jis bet kuriuo metu gali atvertas su dingstimi apsaugoti Rusijos piliečius, ir ten gali būti paleista rusiškų PLG sistemų pridengiama civilinė aviacija. Ar NATO ir ES pajėgos surizikuos ką nors daryti su rusiškos PLG pridengiamais civilinės aviacijos lėktuvais?
Tai yra, čia atsiranda labai rimti sisteminiai spąstai, kuriais Maskva gali spausti aljansą. Mes pripratome klausyti samprotavimų „mūsų „MiGai“ skris į Rygą“ ir „per kiek valandų rusų specialiosios paskirties būrys gali užimti Estiją“. Tačiau iš tiesų pavojingiausia būtent Lietuvos padėtis. Juo labiau, kad strategiškai naudinga sausuma atkirsti nuo ES Estiją ir Latviją, ir jau tada su jomis tvarkytis. Rusija turi tam visas technines galimybes ir pakankamai humanitarinių. Esu tikras, kad tokia galimybė Kremliuje ir Saugumo taryboje jau svarstyta.
– Tai yra, E.Fiodorovo įstatymo projektas – ne viešas kerštas už lietuvių surinktus pinigus „Bayraktarui“ ukrainiečių armijai ir antiputinišką retoriką?
– Tai kerštas už bendrą Lietuvos poziciją. Tačiau, žinoma, ir klasikinė kremliška geopolitika, kurioje nėra „nieko nereikalingo“ – tiesiog imperialistinių apetitų realizavimas.
– Kas bus, jei NATO šalys neleis rusų lėktuvams skristi į Kaliningradą?
– Kremliuje mano, kad visaverčio karo su NATO visgi nebus. Ten žino, kad visi sprendimai aljanse priimami konsensusu, ir tokioje situacijoje gali atsirasti pakankamai šalių, kurios pareikš, kad pagrindo kariniam konfliktui su Rusija nėra. Rusija nevykdo jokių karinių smūgių ir nieko neokupuoja NATO šalyje. Ji tiesiog reikalauja apsaugoti savo piliečių humanitarinius interesus. Ir karinio atsako į Rusijos veiksmus sprendimą tokios šalys, kaip Vengrija ar Turkija vetuos. NATO netrūksta valstybių, kurios visiškai nesuinteresuotos kariniu konfliktu su Rusija netgi tada, kai tai galbūt ir būtina.
– Net atsižvelgiant į tai, kad Rusija jau įsiveržė į Ukrainą?
– Be abejo. Gi matote, kad Vengrija draudžia ginkluotės tranzitą per savo teritoriją. Vengrijos premjeras laimėjo rinkimus su lozungu „Neleisime įtraukti Vengrijos į karą“. Tuo pat metu Budepeštas toliau prekiauja su Rusija. Uždėjo veto rusiškos naftos embargui, pasiekė atidėjimo, taip Vengrija rusišką naftą galės perparduoti. Rusija tebedalyvauja AE statyboje Vengrijoje.
Turkijoje AE statyba su Rusija irgi tęsiasi. Turkija veikia kaip aktyvi Rusijos ir Ukrainos tarpininkė grūdų tiekimo klausimu. Tuo pat metu ji siūlo atsižvelgti į Rusijos interesus ir iš dalies atšaukti sankcijas, jei bus pasiektas koks nors susitarimas. Nors Turkija Rusijos kariniams laivams ir uždarė savo sąsiaurius, tačiau visiškai jų judėjimo nenutraukia. Galima kalbėti ir apie tai, kad Turkija bendrauja su Rusija ir Sirijoje. Sprendžiant iš visko, po derybų ji atšaukė savo karinę operaciją prieš Sirijos kurdus.
Gan neseniai Turkija sugadino santykius su JAV – dėl to, kad užsispyrė ir nupirko rusiškas PLG sistemas, nepaisydama NATO partnerių protestų. O kur dar ekonomiškai glaudžiai su Rusija susijęs Kipras. Jis vetavo draudimą rusams pirkti nekilnojamąjį turtą ES šalyse, jeigu jie ten neturi leidimo gyventi.
Ir dar yra su Turkija nesutarianti Graikija. Tačiau nepaisant to, graikai karinio konflikto atveju labiau kliaunasi Rusijos nei NATO pagalba. Tai yra, nemažai pačios NATO šalių galima santykinai vadinti Rusijos agentais. Ir jeigu viskas nebus taip akivaizdu, kaip dabar akivaizdu Ukrainoje, tai yra, jei nebus masinių taikių gyventojų žudynių ir tiesioginio karinio konflikto, prieš Rusiją kariauti jos nenorės.
– Ir vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad NATO ramiai stebės, kaip Rusija pradeda faktinį įsiveržimą į Lietuvą.
– Teoriškai jie ramiai nežiūrės. Čia jėgų balanso klausimas. Ar naudos ginkluotę Lenkija? Ji to negalės padaryti, jei to neatliks bent jau pati Lietuva. O ar Lietuva imsis tiesioginio karinio konflikto? Žodžiais – žinoma, tačiau praktiškai to niekas netikrino, nes kažko panašaus niekada nebuvo.
Kremliaus užduotis nėra ką nors užgrobti. Siekiama parodyti: NATO kaip gynybos struktūra neveikia. Ir senosios NATO šalys nėra pasirengusios nedelsiant palaikyti naujas nedideles šalis, kurios yra greta Rusijos. Kremliuje manoma, kad NATO subyrės kaip kortų namelis ir daugybė tokių šalių kaip Vengrija ar Čekija (kuri tradiciškai atsargiai vertina bet kokias karines iniciatyvas), tiesiog nustos jaustis saugios – ir nematydamos kitos išeities, pradės derėtis su Rusija.
– Tai yra, pagrindinis Rusijos tikslas – susilpninti NATO?
– Taip. Sukūrus [Lietuvai] „pakabintą“ statusą, kokį Rusijos valdžia panaudojo karo Ukrainoje pradžioje, kai pareiškė, kad nepripažįsta Ukrainos prezidento, veikiančios Ukrainos vyriausybės ir po Viktoro Janukovičiaus pabėgimo vykusių rinkimų. Ir Krymą jie aneksavo neva dėl to, kad tuo momentu Ukraina, pasak jų, nebuvo valstybe ir laikinai prarado valdymą. Toks neapibrėžtas teisinis statusas leidžia atlikti bet kokius agresyvius veiksmus, ir būtent tuo jie grasina Lietuvai.
Kas tai yra Lietuvos nepripažinimas? Tai nereiškia, kad nepripažįstamas pats Lietuvos egzistavimo faktas. Tai – Lietuvos valstybės egzistuojančių sienų nepripažinimas, kas yra svarbu visaverčiam pasaulio bendruomenės nariui. Po to Rusija gali pradėti derybas ir pasiūlyti Lietuvai galimybę būti pripažintai Rusijos. Ir čia kyla klausimai: kokiomis sąlygomis ji Lietuvą pripažins? Ko ji iš Lietuvos pareikalaus mainais? Gali prasidėti šantažas: pavyzdžiui, pripažinimas galimas, jei Lietuva garantuoja saugų Rusijos piliečių tranzitą į Kaliningradą ir sutinka, kad Rusija šį tranzito koridorių kontroliuotų.
Iš tiesų šis procesas ne taip aiškiai vyksta santykiuose su Estija. Estijos vyriausybė niekaip neratifikuoja susitarimo dėl sienos, kuriame įrašytas sienų, kurios susidarė SSRS viduje po Antrojo pasaulinio karo, pripažinimas. Nes Estijos valdžios požiūriu, tokiu atveju šalis netenka dalies teritorijų, kurios buvo perduotos Rusijos Federacijai Sovietų sąjungos viduje. Tai yra, tarp Rusijos ir Baltijos šalių ir be to yra iki galo neišspręstų teritorinių ginčų.
– Ar gali Lietuva tapti antra Ukraina? O jos sienų nepripažinimas – rengimusi būsimam įsiveržimui?
– Na, Lietuvos valdžia sako tai praktiškai atviru tekstu. Ir jie apie tai kalbėti pradėjo ne dabar, ne po šio [E.Fiodorovo] pareiškimo. Baltijos šalių vadovybės nuolat pabrėžia, kad Rusija kelia joms karinę grėsmę ir kad jokiais Maskvos žodžiais nepasitiki. Juolab, po naujo agresijos prieš Ukrainą etapo. Baltijos šalys neabejoja, kad jeigu Rusijai pavyks užgrobti Ukrainą, tai kitais karinės agresijos objektais taps Lenkija arba Baltijos šalys.
– Tačiau tai neišvengiamai būtų tiesioginis karinis susidūrimas su NATO.
– Klausimas yra, ar NATO liks toks, kokiu yra dabar – jei paaiškės, kad aljansas nesugeba suteikti karinės pagalbos vienai iš savo šalių taip, kaip dabar negali suteikti visavertės pagalbos Ukrainai. Ar NATO pasirengusi imtis kokių nors veiksmų, jei viena bloko šalis spaudžiama kariniu būdu, tačiau karinė agresija nevykdoma?
Rusijai nebūtina pradėti karinį įsiveržimą iš karto vos hipotetiškai ėmus kontroliuoti Suvalkų koridoriaus oro erdvę. Tokia situacija gali tęstis metų metus, kol vyks ginčai dėl šio koridoriaus ar gali kilti kokios nors idėjos apie taikdarius. Visa tai klibins Lietuvos teisinį statusą, Europos sąjungos teisinį statusą ir NATO karinės strategijos vienybę.
Galų gale, kai SSRS okupavo Baltijos šalis [1940 metais], jos irgi nesipriešino – nes suprato, kad niekas jų negelbės. Štai šį pojūtį, kad priešinantis niekas karinio palaikymo joms nesuteiks, Kremlius ir nori įskiepyti aljanso partneriams Europoje.
– Ir visgi, ar įmanomas Trečiasis pasaulinis karas?
– Manau, jei, pirma, Rusijos valdžioje liks Vladimiras Putinas ir artimiausios jo aplinkos žmonės, ir, antra, Rusija laimės karą prieš Ukrainą, karinis konfliktas su viena iš NATO šalių tampa praktiškai neišvengiamas.
– O kokia Kremliaus „pergalės prieš Ukrainą“ versija? Viso Donbaso, o taip pat Chersono ir dalies Zaporižės apskrities aneksija?
– Ne, tai, žinoma, nereikš pergalės prieš Ukrainą, tačiau Rusija aiškiai nesirengia apsiriboti tuo, ką jau užgrobė. Ir jeigu užteks resursų – o resursų jai kariauti užteks dar mažiausiai dvejus metus – Rusija ir toliau vykdys karinę agresiją prieš Ukrainą ir stengsis okupuoti naujas teritorijas. Kils grėsmė Zaporižei, Charkivui. Ir Rusijos puolimas sustos ten, kur bus sustabdytas. Nereikia pasiduoti iliuzijoms, kad paskelbus referendumus okupuotose teritorijose, Rusijos armijos puolimas baigsis.
– Ar sankcijos neišsekins Rusijos pramonės tiek, kad Rusija negalėtų tęsti karinių veiksmų?
– Ne taip greitai. Visų pirma, Rusijoje sukaupta daug ginklų. Taip, naudojama ir sovietinė technika, bet vykstant karui tai normalu. Ukrainos armija nemenka dalimi irgi kariauja sovietine ir ne visai modernizuota ginkluote. Antra, Rusijai užtenka užversti priešininką skaitlingumu. Tam reikia didelių žmogiškų išteklių, ir Rusija jų turi.
Rusija savo armiją maistu ir kuru gali aprūpinti be išorės partnerių. Būtiną aukštųjų technologijų produkcijos kariniam pramoniniam kompleksui, kurią dabar Rusijai draudžiama pirkti, kaip rodo Š.Korėjos ir Irano pavyzdžiai, galima gauti kontrabanda – padedant Kinijai ir kitoms, smulkesnėms ir pasirengusias korupciniams sandėriams šalims. Resursų atžvilgiu tai labai brangu, ne taip lengva, kaip anksčiau, kai Rusija rengėsi šiam karui. Pavyzdžiui, nuo 2020 metų ji šiuolaikinių raketų, kuriomis daugiausiai ir bombarduojama Ukraina, skaičių ji maždaug padvigubino. Taip, tarkime, dabar už tą pačią kainą pavyks pagaminti ne tris, o vieną raketą. Tačiau Rusijos ekonomikos atsargų užteks dar mažiausiai dvejiems metams.
Vienintelis dabar iš šios lygties pašalintas kintamasis – Rusijos visuomenės elgesys. Būtent jis šią situaciją gali pakeisti, nors Kremliaus skaičiavimuose rimtai nė nevertinamas. Jo, kaip veiksmo subjekto Rusijos valdžia išvis nenagrinėja. Tokiu atveju visada gali kilti netikėtumų.
– Manote, Rusijos visuomenė turi karą galintį sustabdyti resursą?
– Šis resursas jau dabar sulaiko Rusijos karinį potencialą. Pavyzdžiui, Kremlius negali atlikti visuotinės mobilizacijos ir priverstas vykdyti slaptą. Nors sovietinių mobilizacijos strategijų, kuriomis remiasi Generalinis štabas ir Kremlius, požiūriu jie jau seniausiai turėjo įvykdyti pirmą atvirą mobilizacijos bangą. Žmogiškų resursų klausimas mažėja, tačiau visiškai ir neišnyksta.
Tas pats susiję ir su gyventojų nepasitenkinimu. Iki šių metų galo jis gali labai rimtai išaugti. Visų pirma, menkai aprūpintuose sluoksniuose, kurie tuo, kas vyksta, nepatenkinti jau ir dabar. Galbūt prie jų pagaliau prisijungs bent dalis tų, ką su išlygomis galime vadinti vidurine klase. Panašu, būtent jie yra valdančio režimo palaikymo pamatas. Kitas reikalas, kad šie žmonės vidurine klase vadinami vadovaujantis jų pajamomis, o ne kokiais nors kitais parametrais. Tai yra, tai policininkai, teisėjai, prokurorai, regionų ir municipaliniai valdininkai, visokie biudžetiniai darbuotojai, tokie, kaip mokyklų direktoriai.
Tarp jų irgi gali kilti rimtas nepasitenkinimas, nes armijos išlaikymui skiriamos lėšos neišvengiamai lems išlaidų šioms gyventojų kategorijoms mažėjimą. Be to, iki šių metų galo taps akivaizdus masinis nedarbo augimas. Dabar valdžia jį visomis priemonėmis sulaiko, tačiau kažkuriuo momentu, kaip dešimtajame dešimtmetyje, viskas pabirs. Ir reikės sugalvoti, kaip kokiu nors minimaliu uždarbiu aprūpinti tūkstančius žmonių. Pavyzdžiui, suderinti tankų vikšrų gamybą. Ir visa tai gali susidurti viename taške – šių metų gale ar kitų pradžioje – ir rimtai destabilizuoti situaciją Rusijoje.
– O jei NATO, kitaip nei prognozuoja Kremlius, gins ir Lietuvą ir kitas Baltijos šalis?
– Manau, tai labiau nei tikėtina. Tiesiog V.Putinas ir artimiausia jo aplinka vadovaujasi savo virtualiomis geopolitinėmis koncepcijomis. Dabar jie pasakoja, kad Lenkija neva stengiasi gauti dalies Ukrainos teritorijos kontrolę. Visi, kas analizuoja Lenkijos politiką ir šios šalies vadovybės pareiškimus, mato, kad taip nėra. Atitinkamai, Rusija gyvena savo mituose ir vargu ar gali kokybiškai įvertinti Lenkijoje įvykusius pokyčius. Arba pokyčius Vokietijoje, kuri sparčiai remilitarizuojasi ir atsisako kaltės komplekso, demonstruodama pasirengimą panaudoti jėga. Europa keičiasi, bet Kremlius nelabai tai mato.
Rusijos valdžia viliasi, kad Europos lyderiu dabar taps santykinai taikiai nusiteikusi Prancūzija. Didžiajai Britanijai pasitraukus iš ES, Prancūzija liko paskutine šalimi, turinčia branduolinį ginklą. Bet pokyčiai vyksta ir Prancūzijoje, ir tikėtis, kad ji ramiai stebės, kaip Rusija pamažu braunasi į Europą, irgi neverta.
Manau, NATO atsakas, žinoma, bus – taip pat ir iš JAV, kas ne mažiau svarbu. Tačiau yra klausimas ar tas atsakas bus karinis. Ir čia yra tam tikrų abejonių. Situacija veikiausiai primins Šaltojo karo laikų krizes. Tai yra, jei Rusija paskelbs kontroliuojanti Suvalkų koridorių, NATO šalys uždarys Lietuvos oro erdvę, ir bet koks lėktuvas, karinis ar civilinis, bus numuštas arba priverstinai nutupdytas.
Ir čia jau klausimas – ar Rusija pasirengusi rizikuoti panaudoti savo PLG sistemą, nes jos tikslas šiuo atveju truputį kitoks: ne iš karto stoti į karinį konfliktą, o išklibinti NATO. Jeigu ji jos nepanaudos, grius visas planas.
– Ar atsižvelgiant į prastą ekonomikos būklę, Rusija galės veržtis į Lietuvą? Juk tuo pat metu ji tęs karą Ukrainoje.
– Ukraina kariniu požiūriu yra galinga šalis. Dabar aiškėja, kad jos armija yra viena iš didžiausių ir galingiausių Europoje. Karine galia su Ukraina konkuruoti gali tik keturios Europos valstybės: Lenkija, Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija. Lietuvos tarp šių valstybių nėra. Ir nepaisant suvokimo, kad Rusija kelia rimtą grėsmę, Lietuva tokios stiprios, galinčios kariauti prieš Rusiją, armijos neturi.
Prisiminkime amerikiečių žvalgų ir analitikų pranešimus, kad Ukrainos armija priešinsis Rusijos armijai daugiausiai tris paras. Tačiau šias prognozes labiau lėmė tai, kad Rusijos armija nebuvo pasirengusi karui. Dabar Rusijos armija yra karo būsenoje. Ir sprendžiant iš to, kad vyksta Donbase, ji pamažėle ima kurti sau patogią strategiją, kurią galėtų realizuoti. Todėl teoriškai Rusija gali kariauti prieš Lietuvą.
Taip, Lietuva – NATO dalis, tačiau tik jeigu NATO karinius veiksmus pradės iš karto. Jei nebus karinių veiksmų pradiniuose etapuose, NATO kaip karinė politinė sąjunga nustoja egzistuoti. Tuomet įmanomi kitokie veiksmai ir visiškai kitokios koalicijos. Tada galime įsivaizduoti situaciją, kai Rusijos kariniam įsiveržimui priešinasi Lietuva, Didžioji Britanija ir Lenkija, palaikomos Vokietijos. Karas būtų sunkus, tačiau ir tokį Rusija vykdyti galėtų. Nors ir ne kaip lygi priešininkė. Sunku pasakyti, kad tokioje situacijoje būtų stipresni.
– Vargu ar NATO išduos Lietuvą, jeigu aljansui tai taps tvirtumo išbandymu.
– Aš irgi nelabai tuo tikiu. Tačiau kai Kremlius panašias strategijas ruošė prieš 10–12 metų, tai atrodė visai tikėtinas scenarijus. Putinas šią strategiją vykdo, eidamas nuo vieno jos punkto prie kito, pradinius savo planus keisdamas minimaliai. Kremliuje prastai supranta, kad Rusijos karinė agresija suteikė NATO antrą kvėpavimą. Šia tema visad sakau, kad aljanso Europos šalių karinės vadovybės štabe turėtų būti slaptas kambarys, kuriame stovi auksinis paminklas Vladimirui Putinui ir NATO generolai po juo dega žvakes, vildamiesi, kad jis dar labiau padidins jų biudžetą.
– Grįžtant prie E.Fiodorovo įstatymo projekto ir Kremliaus ketinimų – Latvijai ir Estijai verta ruoštis?
– Karinės strategijos atžvilgiu, Rusijai pulti Latviją nėra jokios prasmės. Latvijos užgrobimas nieko neduoda, o viename flange lieka Lietuva, kitame – Estija. Jokios karinės naudos, o svarbiausia – tai tiesioginis karinis konfliktas, kai tuo tarpu Lietuva – hibridinė istorija, kuri gali tęstis daug metų.
Estija labai nedidelė šalis – ekonomiškai sėkmingiausia iš Baltijos šalių, ir tai yra jos pagrindinis pranašumas. Tai šalis, iš kurios mažiausiai emigruoja. Jei Lietuva kai kur tebelieka postsovietine, tai Estija šiuolaikiškesnė, dinamiškesnė, skaitmeniškesnė. Tačiau geopolitiškai ji Rusijai jokios grėsmės negali sukelti.
Bendrai, visų Baltijos šalių lokacija karinės strategijos požiūriu labai bloga. Vienintelė šalis, turinti sausumos sieną su likusia Europos sąjunga ir, atitinkamai, NATO – būtent Lietuva. Jos užnugaryje stipri Lenkijos armija, o netoliese jūra – Vokietijos. Lietuvos teritorija didžiausia ir gyventojų čia daugiausiai. Ir tuo pat metu mažiausiai rusakalbių. Lietuvoje niekada nebuvo tiek rusakalbių, kiek Latvijoje, net ir sovietmečiu. Vienintelis rimtai rusakalbis miestas – Vilnius. Ir tai didžia dalimi dėl to, kad kalbantys lenkiškai sovietmečiu daugiau perėjo prie rusų, o ne lietuvių kalbos.
Visos Baltijos šalys nuolat jaučia grėsmę. Kaip jau minėjau, Estija susitarimo dėl valstybinės sienos iki galo neratifikavo. Latvijoje daug rusakalbių. Tad, Rusijai visada yra ko eiti „ginti“. Dabar viskas priklauso tik nuo Kremliaus strateginio planavimo. O pačios Baltijos šalys gerai supranta, kad prieš Rusiją jos instrumentų neturi. Vienintelis instrumentas – viešumas ir NATO šalių pagalba, kurios jos ir siekia.
– Ar Maskva savo interesams gali panaudoti įtampą dėl paminklo sovietų kariams Latvijoje?
– Žinoma. Taip 2007 metais jau buvo Estijoje su vadinamu bronziniu kariu. Tuomet vyko neramumai, Rusijos valdžia siuntė ten „našistus“, Rusija prieš Estiją vykdė kibernetinį karą. Svarbu suprasti, kad tokia situacija susiklostė dar iki Putino. Rusija destruktyviai veikė, kišdamasi į vidinius Baltijos šalių reikalus dar valdant Borisui Jelcinui.
Ir būtent su tuo susijusi ne visuomet pasverta Baltijos šalių kalbos politika. Jos puikiai juto, kad kalbos klausimą Maskva naudoja kaip politinį ir net karinį argumentą. Priešpriešos tęsimas šiuo istorijos momentu, be abejonės, neišvengiamas. Latvijoje vėl bus uždaromos rusų mokyklos, ir vyks prieš tai nukreipti protestai. Visa ši įtampa paranki Maskvai.
Lygiai taip sąmoningai promaskvietiškos jėgos aktyviai stimuliuoja įtampą dėl paminklo Rygoje. Reikia suprasti, kad šis monumentas pradėjo kelti ginčus vos pradėtas projektuoti. Jis yra tiksliai toje vietoje, kur turėjo būti pastatytas paminklas kareiviams, gynusiems Latviją kovoje už nepriklausomybę po Rusijos imperijos griūties. Ir aikštė turėjo būti pavadinta tos pergalės garbei, o ne Sovietų Sąjungos pergalės Antrajame pasauliniame kare.
Tuo tarpu oficialus, visai sąmoningai parinktas paminklo pavadinimas skamba taip: „Paminklas Sovietų Armijos kariams — išvadavusiems Sovietų Latviją ir Rygą nuo vokiečių fašistų grobikų“. Jokio sovietinės Latvijos išlaisvinimo negalėjo būti iš principo. Latviją 1940 metais okupavo sovietų kariuomenė, paskui vokiečių, o paskui reokupavo sovietų. Latvių politikai, pilietiniai aktyvistai ir kultūros veikėjai šį paminklą visada vertino neigiamai.
Tikriausiai būtent todėl Rusija įtraukė šį paminklą į dvišalę sutartį kaip paminklą–kapavietę. Nors jis tokiai kategorijai nepriklauso. Šiuo dokumentu numatomas šio paminklo išsaugojimas. Tačiau dabar Latvija iš sutarties dabar pasitraukė. Tad tai yra imperinis nesantaikos akmuo, būtinas Rusijai, kad bet kada galėtų sukurti konfliktą ar bent jau demonstruotų SSRS pergalę prieš Latvijos valstybingumą.
– Ar Baltijos šalių ir konkrečiai Lietuvos gynybos klausimas gali būti aptariamas birželio pabaigoje Madride įvyksiančiame šalių vadovų susirinkime?
– Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos šalių gynybos, o taip pat papildomų amerikiečių pajėgų dislokavimo Lenkijoje klausimas aktyviai svarstomas jau kelerius metus. Todėl svarstymas tęsis. Tačiau akivaizdu, kad pagrindinė tema -Rusijos agresija prieš Ukrainą. Ir tos pačios Lietuvos valdžia puikiai supranta, kad svarbiausia padėti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Jų galutinė pergalė ir netgi tiesiog atkaklus priešinimasis – pati savaime pakankama garantija nuo Rusijos veržimosi į Lietuvą ar kaimynines šalis.
– Beje, iš karto po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, buvusi Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad sankcijomis Rusijos įveikti nepavyks ir paragino NATO stoti į karą Ukrainos pusėje. Kaip manote, į tai gali būti atsižvelgta?
– NATO tikisi to nedaryti, kol įmanoma. Beje, pačią D.Grybauskaitę Lietuvoje kai kas laiko gan prorusiška, jos reputacija panaši į Angelos Merkel. Viena vertus, ji politikė, žodžiais nuosekliai besipriešinanti Maskvai, iš kitos — neva susijusi su Rusija kažkokiais pokiliminiais verslo reikalais.
Nepaisant to, ji antiputiniškas politinis veikėjas, ši prasme absoliučiai sąžininga. Manau, ji teisi manydama, kad kol Rusija tokia, kokia yra, ir sėkmingai sprendžia V.Putino jai keliamas užduotis, karinis konfliktas iš tiesų neišvengiamas — nori to europiečiai ar nenori. Ji nori pasakyti: norite ar ne – karą vis viena gausite. Gausite arba gėdą ir karą, arba tik karą.
Tačiau Europos sąjunga ir NATO tikisi, kad V.Putino režimas žlugs anksčiau, nei V.Putinas galės tokią karinę agresiją įgyvendinti. Ir kad jie jį taip susilpnins, kad atėjus karo su NATO momentui, jis nebeturės resursų karą tęsti, ir jis turėtų pats tai suprasti. Tai keistoka pozicija – nes akivaizdu, kad Putinas būtent mažai ką supranta.
