Istorikai šį laikotarpį vadina baigiamuoju neužtikrintos ir nestabilios ankstyvųjų viduramžių politinės padėties laikotarpiu.
Terminą „vikingų amžius“ istorikai nuo XX a. vartoja apibūdindami Europos istorijos laikotarpį po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Sutariama, kad jis prasidėjo 793 m. birželio 8 d., kai grupė vikingų užpuolė ir sugriovė abatiją Lindisfarno saloje prie šiaurės rytų Anglijos kranto. Šio įvykio liudijimai išliko per amžius, nes buvo užfiksuoti anglosaksų kronikoje. Pirmasis istorijos susidūrimas su vikingais aprašomas taip:
„Šiais metais nortumbriečių žemę užgriuvo negailestingi, pranašiški ženklai, ir vargšai žmonės sukruto; kilo smarkūs viesulai, žaibai, danguje skraidė ugniniai drakonai. Po šių ženklų sekė didelis badas, o netrukus po jų, tais pačiais metais sausio šeštąją idą, baisių pagonių siautėjimas sunaikino Dievo bažnyčią Lindisfarne.“
(Manoma, kad mėnuo metraščiuose užrašytas klaidingai - vietoje vi id Iun parašyta vi id Ianr).
Tuo metu Karolio Didžiojo dvare dirbęs Nortumbrijos raštininkas Alkuinas rašė: "Niekada anksčiau Britanijoje nebuvo tokio siaubo, kokį dabar patyrėme iš pagonių... Pagonys aplink altorių liejo šventųjų kraują, o šventųjų kūnus Dievo šventykloje trypė kaip mėšlą gatvėse".
Tai buvo pirmas, bet tikrai ne paskutinis kartas, kai Britų salų gyventojai susidūrė su vikingų kariais.
Po Lindisfarno įvykių vikingai netrukus ėmėsi plataus masto prekybos, kolonizavimo ir užkariavimų didelėje Europos dalyje, ypač šiaurės vakarų Europoje (Britų salose ir didžiojoje Frankų karalystės dalyje), Rytų Europoje (ypač Kijevo Rusioje ir didelėje dabartinės Rusijos dalyje), net pasiekė Siciliją ir Konstantinopolį (dabartinį Stambulą).
Vikingai taip pat kolonizavo ir apgyvendino Islandiją bei Grenlandiją – ir buvo pirmieji europiečiai, pasiekę Šiaurės Amerikos žemyną, likus dar pusei tūkstantmečio iki Kristupo Kolumbo kelionių.
Britų salose ir Frankų karalystėse vikingai apsigyveno šimtmečiams. Dvi geriau žinomos vikingų apgyvendintos sritys buvo „danų teisės“ regionai vidurio ir šiaurės Anglijoje bei „Normandija“ („šiauriečių žemė“) Prancūzijoje. Iki X a. vikingai taip pat apsigyveno didelėse dabartinės Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos dalyse, Ispanijos ir Prancūzijos Atlanto vandenyno pakrantėse, Britanijos salose, pietų Italijoje ir plačiose teritorijose aplink Kaspijos ir Juodąją jūras – čia jie gyveno, plėšikavo ir prekiavo.
Apie vikingų ekspansijos priežastis ir „vikingų eros“ pradžią daug spėliojama, diskutuojama ir nesutariama. Vikingai buvo kilę iš Skandinavijos pusiasalio – Švedijos, Danijos ir Norvegijos, taip pat Suomijos. Buvo iškeltos politinės, demografinės, ekonominės ir kolonizacinės teorijos.
Manoma, kad ekspansiją pirmiausia nulėmė politinė padėtis didžiojoje Europos dalyje. Žlugus Vakarų Romos imperijai, susidarė valdžios vakuumas, kuris nebuvo tinkamai užpildytas iki pat viduramžių. Didžioji Europos dalis iš didelės ir klestinčios imperijos tapo daug mažiau saugiomis.
Buvusios Romos provincijos suskilo į tūkstančius dalių su daugybe skirtingų politinių ir prekybos struktūrų bei tinklų. Dėl tokio politinio neapibrėžtumo ir įvairovės vikingams, turintiems puikią karinę jūrų techniką ir gerus kovinius įgūdžius, buvo palyginti lengva puldinėti, prekiauti ir kolonizuoti didžiąją šių teritorijų dalį.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad gyventojų perteklius – ypač Norvegijoje ir Danijoje, kur žemės plotai, jau nekalbant apie žemės ūkio paskirties žemę, buvo labai riboti – buvo veiksnys, skatinęs jaunus karingus vyrus leistis į kelionę ir ieškoti nuotykių bei lobių. Tai, kad daugelyje vikingų visuomenių viską paveldėdavo vyriausias sūnus, dažnai reiškė, kad jaunesniems sūnums reikėjo ekonominio saugumo, kurį suteikdavo tik plėšikavimai ir grobstymai.
Kita ekspansijos priežastis buvo numanomas romėnų prekybos kelių žlugimas. Žlugus Vakarų Romos imperijai, beveik visos Europos mastu sugriuvus saugumo, ekonomikos ir politinėms struktūroms, vikingų bendruomenių ekonomikai reikėjo naujų prekybos kelių ir pajamų šaltinių. Atsigręžus į vakarus, į kariaujančias Britų salų karalystes arba didžiulius Eurazijos stepių išteklius, vikingus plėstis galėjo vilioti pelno motyvas.
Islamo ekspansija VII a. nukreipė išteklius palei Šilko kelią ir tolyn nuo Vakarų Europos – o tai reiškė, kad Europos tautų prekybos tinklai ir keliai labai sunyko. Tai leido vikingams užpildyti atsiradusį prekybos ir ekonominį vakuumą.
Vikingų ekspansijos veiksniais taip pat buvo plėtra ir kolonizacija. Pasinaudoję Britų salomis kaip baze plėtrai į vakarus, vikingai pirmiausia apgyvendino Islandiją, paskui Grenlandiją ir pasiekė dabartinį Niufaundlendą Kanadoje, vadinamąją Medūzų įlanką (pranc. L'anse aux Meadows).
Vikingų eros pabaiga
Akademiniuose sluoksniuose sutariama, kad „vikingų amžius“ baigėsi Vilhelmui Užkariautojui įsiveržus į Angliją ir 1066 m. prie Hastingso nugalėjus anglosaksų karalių Haroldą Godwinsoną. Politinė situacija didžiojoje Europos dalyje iš tiesų pasikeitė.
Trys frankų karalystės išsivystė į Prancūzijos karalystę, užtikrinusią daug didesnį politinį ir ekonominį saugumą bei struktūrą. Islamo užkariavimai Ispanijoje didžiąją Ispanijos pusiasalio dalį integravo į islamo pasaulį, o Vilhelmo Užkariautojo pergalė Hastingse davė pradžią karališkajai dinastijai, kuri Jungtinėje Karalystėje tebegyvuoja iki šiol.
Iki Hastingso mūšio didžioji Vakarų Europos dalis, kuri po Romos imperijos žlugimo Vakaruose patyrė daug politinio nestabilumo, tapo saugesniais politiniais dariniais, leidusiais lengviau atremti vikingų antpuolius.
XI a. daugelyje teritorijų, kurias vikingai buvo užkariavę anksčiau, viena po kitos gyveno kelios šiauriečių palikuonių kartos, susimaišiusios su vietos gyventojais.
Niekur kitur ši besikeičianti dinamika ir gyventojų situacija nebuvo taip akivaizdi, kaip šiaurės vakarų Prancūzijoje. Po vikingų antpuolio prieš Paryžių vakarų frankų karalius Karolis III Naivusis 911 m. vikingų jarlui (karo lyderiui, vadui) Rollo perleido dalį teritorijos prie savo šiaurės vakarų sienos.
Per kitus pusantro šimtmečio ši nedidelė valda virto Normandijos kunigaikštyste – nes Rollo palikuonys susimaišė su vietiniais frankais-galais. Įdomu ir ironiška yra tai, kad asmuo, labiausiai atsakingas už „vikingų eros „pabaigą“ – Normandijos kunigaikštis Vilhelmas, Hastingso mūšyje nugalėjęs Haroldą Godvinsoną – iš tikrųjų buvo legendinio Rollo palikuonis.
