Ištverti šaltį Homo sapiens padėjo aštrus duriantis įnagis su apvalios ar pailgos formos skylute siūlui įverti.
Žinoma, jau ir anksčiau medžiotojai ir augalų rinkėjai ieškojo būdų apsisaugoti nuo šalčio. Jie siautėsi plėšriųjų žvėrių odomis ir kailiais, kuriuose smailiais akmenimis ar kaulų atplaišomis išdurdavo skyles ir jas surišdavo žvėrių sausgyslėmis. Bet su naujuoju įrankiu – dažniausiai nedideliu nusmailintu kaulu, kuriame iš pradžių buvo daromas plyšys, o vėliau imta gręžti skylė, – darbas ėjosi kur kas sparčiau ir lengviau. Mat per adatos skylutę būdavo perveriamas siūlas – tos pačios žvėrių sausgyslės.
Seniausios adatos su „ąselėmis“, pagamintos prieš 17 tūkst. metų iš gyvūnų kaulų, ragų arba medžio, buvo rastos dabartinės Vakarų Europos ir Vidurinės Azijos teritorijose. Nors kai kurie archeologai tvirtina, kad tarp Kostionkų kaime (Voronežo sritis) Rusijoje rastų dirbinių – o jiems ne mažiau kaip 40 tūkst. metų – yra ir adatų.
Afrikoje adatos (o kartu ir siūlai) buvo gaminamos iš palmių, Amerikoje – iš agavų lapų: juos ilgai mirkant susidarydavo smaigalys, nuo kurio driekėsi lapo „gyslos“ – siūlai. Manoma, kad pirmoji plieninė adata buvo pagaminta Kinijoje. Ten pat III amžiuje prieš mūsų erą buvo išrastas antpirštis.
Masinė adatų gamyba prasidėjo tik XIV amžiuje Vokietijoje ir Anglijoje. Mechanizuotu būdu adatos pradėtos gaminti 1785 metais.
Vėliau šis žmonijos išradimas tapo svarbiausia jau beveik 200 metų žmogui tarnaujančios siuvamosios mašinos detale. Dabar adatos gaminamos iš plieninės vielos ir būna įvairaus dydžio.
Šiais laikais adata turi ir konkurentų: vis modernesnės medžiagos sujungiamos ar suklijuojamos pasitelkus ypatingą šviesos srautą – lazerį. Ši technika teikia itin didelį pranašumą siuvant plonyčius apatinius baltinius: jokia siūlė nespaudžia, neerzina jautrios odos.
Piliakalniuose ir pilkapiuose aptikti archeologiniai radiniai liudija, kad kaulinės adatos Lietuvoje naudotos jau I tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Net 12 įvairaus dydžio kaulinių adatų rasta Narkūnų piliakalnyje netoli Utenos (radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje).
Pirmaisiais mūsų eros amžiais jas pakeitė žalvarinės arba geležinės adatos. XI–XII a. lietuviai iš skandinavų perėmė paprotį į moterų kapus dėti žalvarines arba geležines, rečiau – kaulines adatines. Taigi tvirtai tikėta, kad moterims adatų prireiks ir po mirties. O štai antpirščiai Lietuvoje aptinkami tik vyrų, matyt, siuvėjų, XV–XVI a. kapuose. (LR)
