Bet mažiausiai prieš 17 tūkst. metų kažkam šovė idėja natūralią ar savo rankomis padarytą akmens įdubą pripildyti skystos degios medžiagos – gyvulių lajaus arba žuvų taukų – ir įmerkti dagtį iš augalų skaidulų. Tai ir buvo pirmoji žmonijos istorijoje lempa.
Maždaug 9000 m. prieš mūsų erą atsirado moliniai dubenėliai ar puodeliai taukams deginti ir taip pasišviesti. O likus 3000 metų iki mūsų eros egiptiečiai jau naudojo pirmąsias aliejines lempas. Tai buvo iš akmens, molio ar kaulų pagaminti indai, į kuriuos įpilta alyva ar riebalai būdavo padegami.
Vėliau imta deginti nebe atvirą indą, o dagties galą. Graikai ir romėnai, kad išgautų kuo ryškesnę šviesą, naudojo daug dagčių.
Viduramžiais Europos miestiečių namuose šviesą skleidė aliejinės ir lajinės lempelės, žvakidės, moliniai, mediniai ir metaliniai žibintai, bra, sietynai. Labai puošnūs, įmantrių formų buvo baroko epochos žibintai, krištoliniai, porcelianiniai sietynai. Žmonės mėgo ir figūrines žvakides, vadinamuosius žirandolius, liustras. XVIII a. antrojoje pusėje europiečiai pasišviesdavo aliejiniais ir lajiniais žibintais, vėliau – žibalinėmis lempomis.
1780 m. Šveicarijos mokslininkas François Pierre’as Ami Argand’as išrado stiklinę vamzdinę lempą, kuri degė šviesiau, nedūmijo, o svarbiausia – degantį dagtį saugojo nuo vėjo. Ši sistema vėliau buvo pritaikyta dujų lempose. 1790 m. škotas Williamas Murdochas pirmasis savo namus ir biurą apšvietė dujomis. Po to ši kuro rūšis buvo sėkmingai pritaikyta miestams apšviesti.
Apie 1840-uosius buvo patentuota kaitinamoji elektros lemputė, tačiau tuo metu jos buvo nepopuliarios, nes dar nebuvo įmanoma sukurti pakankamo vakuumo, kuris apsaugotų kaitinimo siūlą nuo sudegimo. 1879 m. amerikietis Thomas Alva Edisonas sukūrė kaitinamąją lempą su angliniu siūlu.
Dabar veikiausiai šviesiausia lempa įrengta Las Vegaso (JAV) viešbutyje „Luxor“. 45 ksenonų, 7 tūkst. vatų spindulys skleidžia tokią šviesą, kad teoriškai 16 km aukštyje būtų galima skaityti knygą. Šviesos spindulio stiprumas atitinka 300 milijonų 100 W lempučių arba 40 mlrd. žvakių.
Lietuvoje seniausi šviestuvai buvo rasti Šventojoje ir Nidoje – moliniai ornamentuoti ruonių taukų dubenėliai su dagčiu. Iki XIX a. antrosios pusės kaimiečiai dažniausiai pasišviesdavo balanomis su žibinčiumi, žvakidėmis ir žibintais su taukų ar vaško žvake.
Po 1830 m. gatves apšviesdavo iš pradžių lajiniai, o vėliau aliejiniai, žibaliniai ir dujiniai žibintai. XX a. pradžioje miestuose jau švietė elektriniai šviestuvai.
