Daug tūkstantmečių žmonės drabužius gaminosi tik iš gyvulių odos ir kailio, kol prieš 11 tūkst. metų išmoko augalinės ir gyvulinės kilmės pluoštą taip suvyti, kad būtų pagamintas lengvas, priglundantis ir tvirtas audinys.
Spėjama, kad apie 6000 m. prieš mūsų erą Azijoje buvo sukonstruotas įrenginys, kuris gerokai palengvino tokių audinių gamybą. Šias audimo stakles sudarė vertikaliai pastatytas medinis rėmas, ant jo viršutinės sijos vienas šalia kito pakibę daugybė siūlų – metmenų, kuriuos žemyn traukė prie jų pririšti moliniai arba akmeniniai svareliai. Statmenai šiai siūlų eilei audėjas strypu pratiesia kitus siūlus – ataudus. Taip nuaudžiamas vientisas audinys.
Apie XII a. Europoje pradėta austi minamosiomis audimo staklėmis – minant pakojas siūlai gali kryptingai judėti vienas prieš kitą. Tai supaprastino sudėtingų audinių gamybą.
1784 m. anglų pastoriui Edmundui Cartwrightui pavyko sukonstruoti pirmąsias mechanines audimo stakles. Įdiegus naująjį išradimą tiek daug audėjų nebereikėjo. Praradę darbą jie neretai siaubė fabrikus ir daužė stakles, bet pažangos sustabdyti nepajėgė.
Prancūzas Josephas Marie Jacquard’as 1801 m. sukūrė visiškai automatizuotas stakles. Jos buvo valdomos perforuotomis kortomis – kartono stačiakampiais su pramuštomis skylutėmis. Kiekvienam šaudyklės ėjimui buvo atskira korta ir taip užkoduojamas visas audimo raštas. XX a. viduryje sukurtos ir pradėtos naudoti pneumatinės ir hidraulinės audimo staklės.
Lietuvoje audimas turi senas tradicijas – kapinynuose rasta II–III a. vilnonių, lininių, kanapinių audinių liekanų. Iš aptiktų molinių svarelių galima spręsti, kad iš pradžių austa vertikaliosiomis staklėmis, nuo XII a. plito ir horizontaliosios. Kad Lietuvoje naudotas ir seniausias audimo įtaisas – lentelės su skylutėmis, liudija IX–XII a. kapuose rastos žalvarinės ir gintarinės ritualinės paskirties miniatiūrinės audimo lentelės. Kiauleikių kapinyne (Kretingos r.) aptikta ir juostos fragmentų.
Iki pat XX a. bene kiekviena lietuvė valstietė mokėjo austi baltas drobes ir margas juostas. Nuo XIV a. lietuviški audiniai buvo žinomi ir Vakarų Europoje: kryžiuočių kronikose minimi lietuviški brangūs atlasiniai audiniai – „pagoniškasis atlasas“. XVI a. lietuviška drobė ir verpalai buvo eksportuojami į Vokietiją ir Olandiją. XVIII–XIX a. įsteigtose Strėvininkų, Silkinės, Kražių ir kitose manufaktūrose buvo audžiamos ne tiktai drobė, gelumbė, bet ir šilkiniai audiniai, aksomas. Didikų dvaruose austi ir gobelenai. (LR)
