Piešiniai rodo, kad jau prieš 6000 m. Mesopotamijos gyventojai dirbdami žemę paskui save tempdavo įrankį, kuris iš pradžių buvo tiesiog kauptuko formos lazda.
Varganas tai buvo įnagis, bet jį naudodamas valstietis jau galėdavo susiarti ilgas vagas sėklai suberti. Galėjo apsėti daugiau žemės ir gauti didesnį derlių – net daugiau, nei reikėjo jam ir jo šeimai išsimaitinti.
Pirmasis arklas buvo paprastas – medinis rėmas ir prie jo vertikaliai pritvirtintas medinis noragas. Arklas tapo išties reikšmingu išradimu, kai žmogus išmoko kinkyti jį traukiančius darbinius gyvulius ir apdirbti geležį. Jaučių, arklių, mulų ar vienkuprių kupranugarių traukiamas arklas su geležiniu noragu giliau skverbėsi į žemę ir buvo gana patvarus.
Naujajame pasaulyje iki Kolumbo arklas nebuvo žinomas, o štai daugelis Senojo pasaulio kultūrų jį vis labiau tobulino. Kinijos valstiečiai apie 5000 m. prieš mūsų erą sukūrė arklo verstuvą, kuris norago atpjautą dirvos riekę atmesdavo į šalį. Romėnai pirmieji prie arklo pritvirtino atraminius ratus – arklas tapo lengviau valdomas. Ilgainiui arklą pakeitė geležinis plūgas.
Lietuvoje medinį arklą pradėta naudoti III tūkstantmečio prieš mūsų erą pradžioje – Šventojoje rasti trys mediniai rankiniai arklai, padaryti iš aptašytų lenktų uosio šakų. Tokį arklą, užsinėręs diržą, traukė žmogus.
„Tikrojo“ arklo liekanų rasta Latvijoje tyrinėjant Lielvardės Dievukalnio piliakalnį, supiltą I tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Suvalkų apskrityje, Šveicarijos kapinyne, aptiktame II–III a. jotvingio kape rastas ir kastuvėlio ar irklo pavidalo geležinis noragas.
Kaimyninių baltų žemių radiniai leidžia manyti, kad arklą turwėjo ir Lietuvos ankstyvųjų piliakalnių gyventojai. VII–VIII a. pradėti naudoti liežuvėlio pavidalo noragai – toks aptiktas Maišiagalos piliakalnyje.
Nuo XIII a. vienadantį arklą išstumia dvidantė žagrė. Spėjama, kad I tūkstantmečio antrojoje pusėje, atsiradus dvilaukei ir trilaukei žemdirbystei, ji jau buvo paplitusi. Beveik iki XIX a. pabaigos žagrė buvo pagrindinis arimo įrankis Lietuvoje.
Net ir XX a. pradžioje kai kurie neturtingi valstiečiai tebenaudojo pačių pasidirbtas žagres – tuo metu Lietuvoje jau pradėję plisti plūgai dar buvo brangūs.
