Tačiau D.Maymano noras – ne tik skraidyti lėktuvais. Kalifornijoje įsikūrusi ir jau 10 metų veikianti jo įmonė kuria reaktyvines skraidykles (angl. jetpacks) ir moko jomis skraidyti tiek civilius, tiek kariškius. Dviejų dienų programa kainuoja beveik 4700 eurų.
Kad ir kaip bebūtų keista, pats D.Maymanas bijo aukščio. Interviu, kuriame daugiausia dėmesio skiriama naujajam „JetPack Aviation“ skraidančiam motociklui „Speeder“, D.Maymanas papasakojo, kaip įveikė šią baimę, kodėl pasaulio kariuomenės perka „Speeder“ motociklus ir kaip, jo nuomone, atrodys aviacijos ateitis.
– Pakalbėkime apie skraidantį motociklą. Kam jis skirtas?
– „Speeder“ – pagalbinė oro transporto priemonė. Tam tikra prasme jis skiriasi nuo skraidančio motociklo koncepcijos, nes kai žmonės galvoja apie motociklus, jie mąsto apie pramogas. Šis motociklas pagrinde bus naudojamas likviduojant avarijų padarinius ir teikiant pagalbą nelaimės atveju, taigi – ne pramogoms.
Įsivaizduokite, jus užklupo uraganas. Keliai sugadinti, sunkvežimiai negali važiuoti. Skraidinti dešimt tokių motociklų būtų pigiau nei vieną sraigtaspranį. Jie gali skraidyti beveik bet kokiu oru – net jei lyja ir nematyti horizonto, mūsų orlaiviams tai tikrai nesvarbu. Gali pūsti 65-80 kilometrų per valandą vėjas, tačiau mūsų orlaivis vis tiek išliks tvirtas kaip uola.
Manau, kad pramoginiais tikslais jie bus naudojami antrajame arba trečiajame etape.
– Motociklas gali pakilti į 4,5 kilometrų aukštį? Dažnai net parašiutininkai šokinėja iš žemiau.
– Jei tenka skristi maždaug 4 ar 6 kilometrų aukštyje, tai tik dėl to, kad vietovė kalnuota. Paprastai jis suprojektuotas skristi iki 300 metrų aukštyje virš žemės paviršiaus. Himalajuose galite skristi 6 kilometrų aukštyje, tačiau iš tiesų virš žemės paviršiaus būsite pakilę vos 30 metrų. Jei reikėtų skristi tokiame dideliame aukštyje, jis galėtų būti valdomas autonomiškai, galbūt gabenant medicinos reikmenis. Nes tokiu atveju pilotui reikėtų papildomo deguonies.
– Kokiu greičiu „Speeder“ gali skristi?
– Neįtikėtinai greitai. „Cessna“ lėktuvai skrieja maždaug 193 km/h greičiu. „Speeder“ gali išvystyti beveik keturis kartus didesnį greitį. Pilotuojamoje oro transporto priemonėje tokio greičio pasiekti nepavyktų. Pavyktų tik tuomet, jei pilotą įsodintumėte kaip į naikintuvą. Tai tarsi trečiasis etapas.
– Ir „Speeder“ gali būti naudojamas trijų rūšių kuras?
– Jame gali būti naudojamas bet koks sunkusis kuras – žibalas, vadinamasis „Jet A“ kuras, dyzelinas. Sudarėme sutartį su „Prometheus fuels“ – jie ketina išgauti degalus iš ore esančio CO2 ir gali gaminti benziną, dyzeliną ir pan. Kai jie pradės veikti, skraidysime be anglies dioksido.
– Kiek tokia transporto priemonė kainuos?
– Kol kas to dar nepaskelbėme. Tikimės kažkada kainą sumažinti tiek, kad ji būtų panaši į labai prabangaus superautomobilio.
– Kiek gavote išankstinių užsakymų?
– Per porą valandų gavome apie 50 išankstinių užsakymų ir tada pardavimus sustabdėme. Kol negalime pademonstruoti orlaivio, nenorime itin įsipareigoti.
– Ar turite veikiančių prototipų?
– Turime du. Pradėjome nuo „P1“ ir prieš pusantrų metų jį išbandėme skrydžio metu. Dabar dirbame ties „P2“ – trečiuoju pilno mastelio prototipu. Jis bus daug panašesnis į tą oro transporto priemonę, kurią ketiname pateikti rinkai.
Jame bus sėdynė ir skrydžio valdymas. Iš pradžių jo pilotuoti nebus galima. Labai to norėčiau, bet Federalinės aviacijos administracijos tvarka gana griežta – kaip komercinis aviatorius turiu į tai žiūrėti rimtai. „Speeder“ bus arba visiškai autonomiškas ir pats priiminės sprendimus, arba nuotoliniu būdu jį valdys pilotas. Tam bus galima naudoti virtualios realybės akinius arba tiesiog stebint orlaivį.
– Kada bus pradėta gamyba ir pristatymas klientams?
– Manau, kad sertifikuoti pradėsime kitų metų pabaigoje. Šis reikalas gali užtrukti nuo šešių mėnesių iki metų, o po to bus pradėta gamyba.
– Ar asmeninė aviacija pranašesnė už individualių transporto priemonių naudojimą ir ar ateityje ji bus įprasta?
– Neabejoju, kad judėjimas už oro eismą miesto teritorijoje (angl. Urban air mobility movement) įsivažiuos, bet dar negreitai.
Bus keturias ar penkias vietas turinčios transporto priemonės. Keliuose važinėja visureigiai, kuriuose telpa keli žmonės, tai kažkada tokio tipo transporto priemonės skraidys ir danguje. Jos neblogai orientuosis mieste. Tiesa, miesto centre skraidyti bus sudėtingiau – nes šie orlaiviai veikia labai garsiai. Bet koks trauką sukuriantis orlaivis kelia triukšmą.
Be to, kaip saugiai skraidyti virš žmonių? Kaip reaguos visuomenė? Ar būtumėte pasiruošę rytoj įsėsti į 5 žmones talpinančią transporto priemonę be piloto ir pakilti nuo 50 metrų aukščio pastato?
– Ar šios transporto priemonės kada nors galėtų būti elektrinės?
– Kuo rotorių sistema didesnė, tuo lengviau ją paversti elektrine, nes varomosios jėgos efektyvumas didesnis. Kuo ji mažesnė, tuo daugiau reikia pagreičio.
Elektrinę varomąją jėgą sukurti bus įmanoma labai mažuose orlaiviuose, tačiau tam turime sulaukti, kol energijos tankis pasieks 1 500 vatvalandžių vienam kilogramui. Kol kas milžiniškas perversmas baterijų energijos tankio srityje nepadarytas, tad šiuo metu galime pasiekti maždaug 250 vatvalandžių vienam kilogramui. Ir tai tik atskirose dalyse – o sudėjus jas į visumą, šis rodiklis sumažėja nuo 250 iki 200. Jei tokią srovę perleisite per greičio reguliatorių, ji sumažės iki 150. Taigi, turimas rodiklis yra dešimt kartų mažesnis nei reikia.
– Ar galite papasakoti apie „JetPack“ sandorį Pietryčių Azijoje? Kokią naudą reaktyvinės skraidyklės suteiks karyboje?
– Bus įmanoma suteikti skubią pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia. Kartais dėl eismo ar vietovės reljefo labai sunku į reikiamą vietą išsiųsti automobilį ar net sraigtasparnį, o su reaktyvine skraidykle ten nukeliauti galima žymiai greičiau. Pirmiausia siekiama, kad medikai greičiau pasiektų sužeistą žmogų. Yra atlikta daugybė tyrimų apie skubios medicininės pagalbos rūšiavimą (kuomet iš keleto sužeistųjų atsirenkami tie, kuriems skubios pagalbos reikia labiausiai ir kurie iš jos gaus daugiausia naudos) ir apie tai, kokią įtaką žmogaus sveikatos būklei galite padaryti, jei laiku jį pasieksite.
– Ar norint valdyti reaktyvines skraidykles reikia turėti karinių įgūdžių? O gal civiliai galėtų lengvai mokytis ir išmokti?
– Kol kas civilių apmokėme dešimt kartų daugiau nei kariškių. Atvirai kalbant, žmonėms, kurie neturėjo jokios aviacinės patirties, sekasi geriau nei tiems, kurie tos patirties turėjo.
– Ar Jeffas Bezosas nusipirko tokią reaktyvinę skraidyklę?
– Į mus kreipėsi pasiturintys asmenys, kuriems kaina tikrai nėra problema.
– Ar yra kažkas, ko dar neaptarėme?
– Žinote, aš labai bijau aukščio. Mano žmona sako, kad geriausias būdas įveikti baimę – daryti tai, ko bijai. Štai kodėl aš šokinėju su parašiutu – tą dariau jau beveik 1000 kartų ir vis tiek kaskart tenka susikaupti. Tokia veikla labai raminanti.
– Ar manote, kad ateitis priklauso tiems, kurie įveikia baimę? Ar svarbu akis į akį susidurti su baime, norint pakeisti pasaulį?
– Visi verslininkai ir išradėjai kažko bijo. Taip yra todėl, kad jie daro tai, kas nauja ir nežinoma. Žmonės įprastai trokšta to, kas jau žinoma ir nuspėjama. Jei tokiam mąstymui nepasiduosime, sukursime tai, ką norime sukurti.
Parengta pagal „Futurism“.
