2022 m. vasarį Baltarusijoje prasidėjo sąjungininkų pratybos „Sąjungininkų ryžtas 2022“. Be kitos kovinės įrangos, iš Tolimųjų Rytų Baltarusijai buvo perduotos dvi divizijos raketinių sistemų S-400. Pasak Ukrainos žvalgybos, bent dalis kovinių mašinų pasibaigus pratyboms negrįžo į Rusiją, o dalyvavo Rusijos invazijoje į Ukrainą.
Vėliau „Telegram“ kanalas „Belaruski Hajun“ pranešė apie galimą S-400 kompleksų buvimą Lunineco oro uoste Bresto srityje, o vėliau – apie aštuonių S-400 paleidimo įrenginių buvimą Ziabrovkoje (Gomelio sritis). Kanalo autoriai taip pat pranešė apie bent vieną raketos paleidimą iš S-400. Pasak jų, raketa skrido „Rusijos kryptimi“.
S-400 – tai gerai žinomos sovietinės žemė-oras raketų sistemos S-300 modernizacija. Iš pradžių sistema buvo pavadinta S-300PM3, bet vėliau kompleksas buvo pervadintas į S-400. Tai tikriausiai buvo padaryta siekiant, kad ginklai būtų perkamesni – „iš esmės naujus“ ginklus parduoti lengviau ir brangiau nei senus, nors ir patobulintus.
S-400 sistemą sudaro daugiafunkcinis radaras, paleidimo įrenginiai, aptikimo ir taikinių žymėjimo įranga – ginklas gali veikti ir kaip integruota visos oro gynybos sistemos dalis, ir autonomiškai.
Taikinių, į kuriuos teoriškai gali pataikyti sistema S-400, sąrašas yra ilgas. Sistema skirta apsisaugoti nuo oro smūgių, strateginių, kruizinių, taktinių ir operatyvinių balistinių raketų bei vidutinio nuotolio balistinių raketų kovinių ir elektroninių atsakomųjų priemonių. Sistema gali aptikti taikinius iki 600 kilometrų atstumu. S-400 veikimo nuotolis yra 250 kilometrų, o su naująja ilgojo nuotolio raketa jis gali padidėti iki 400 kilometrų – tačiau nėra tiksliai žinoma, kada ši raketa bus pradėta naudoti.
Ar S-400 yra veiksminga sistema?
Apie tai galima spręsti tik iš deklaruojamų techninių charakteristikų, o tikrąjį oro gynybos sistemos veiksmingumą galima patikrinti tik dalyvaujant kovinėse operacijose. Pirmasis ir kol kas vienintelis konfliktas, kurio metu S-400 galėtų šaudyti į realius taikinius, yra Rusijos invazija į Ukrainą.
Tačiau praėjus beveik trims mėnesiams nuo karo pradžios, nėra aiškių įrodymų apie S-400 kovinį efektyvumą, ir kad kompleksas išvis į ką nors šaudė. Tame pačiame susitikime dėl valstybės gynybos pirkimų Lukašenka sakė, kad „S-400 yra gera įranga. Tai matėme ir šioje operacijoje. Labai gerai“, – tačiau neaišku, ką tiksliai jis turėjo omenyje. Vienintelis galimas registruotas S-400 raketos paleidimas, apie kurį pranešė „Belaruskij Hajun“, neleidžia daryti jokių išvadų – juolab kad tai galėjo būti raketa „Iskander“ (su šia tema susipažinęs „Zerkalo“ šaltinis teigia, kad vizualiai paleidimus galima lengvai supainioti).
Jau ne vienerius metus bando įsigyti
Galbūt dabar Baltarusija turi daugiausia galimybių gauti S-400 – nuo tada, kai šias raketas į ginkluotę įtraukė pati Rusija. Tai įvyko 2007 m. ir nuo to laiko Baltarusija neatsisakė vilties gauti S-400. Ne pirkti, o gauti – tikėtasi, kad Maskva, kurdama vieningą oro gynybos sistemą, kompleksus perduos nemokamai. Rusija tam neprieštaravo, tačiau pareiškė norą suteikti sistemas tik po to, kai pati jomis pilnai apsiginkluos. Beje, komplekso paleidimo įrenginių ir antenų stulpų važiuoklės buvo pagamintos Baltarusijos gamyklose MAZ ir MZKT.
Metams bėgant, vis labiau artėjo Rusijos visiškas savo oro gynybos sistemos S-400 perginklavimas – tačiau vėliau paaiškėjo, kad šių sistemų pageidauja ir kitos šalys, kurios, skirtingai nei Baltarusija, yra pasirengusios už jas sumokėti.
Kaip 2020 m. išleistoje knygoje „Sąjungininkai“ rašė pirmaujanti Rusijos mokslinių tyrimų organizacija Strategijų ir technologijų analizės centras, S-400 oro gynybos sistemos yra per brangios, kad Minskas jas įsigytų komerciniais pagrindais, o Rusija nėra pasirengusi jų atiduoti nemokamai tiek dėl didelės kainos, tiek dėl būtinybės perginkluoti Rusijos oro gynybos sistemą. Be to, priešingai nei Baltarusija, egzistuoja mokūs komerciniai užsienio S-400 užsakovai, kuriems įsipareigojimai turėtų būti vykdomi pirmumo tvarka.
Šiuo metu kompleksai jau iškeliavo į Kiniją ir Turkiją, o praėjusiais metais buvo kalbama apie tiekimą Indijai ir Saudo Arabijai. Baltarusija vis dar naudoja S-300PS.
2021 m. Baltarusijos karinių oro pajėgų ir oro gynybos pajėgų vadas Igoris Golubas teigė, kad Rusija ir Baltarusija tęsia išankstinį priešlėktuvinių raketinių pajėgų divizijų apginklavimo S-400 procesą. A.Lukašenka savo pareiškime nieko nepasakė apie planus pirkti sistemas. Gali būti, kad Rusija iš tiesų padovanos S-400 – nes net vienos divizijos (maždaug aštuonių paleidimo įrenginių) kaina yra apie 700 mln. dolerių – tai maždaug tiek pat, kiek, ekspertų vertinimu, 2022 m. kainuos metinis Baltarusijos karinis biudžetas.
Atsižvelgiant į tai, kad Baltarusija ir Rusija šiuo metu yra politiškai labiau susijusios nei ankstesniais metais, tikimybė, kad Maskva iš tikrųjų sutiko tiekti Minskui priešlėktuvinės gynybos sistemas, yra labai didelė.
Raketų sistemos „Iskander“
Kompleksai „Iskander“ į Baltarusiją atvyko 2022 m. sausį – taip pat tariamai dalyvauti sąjungininkų pratybose, bet vėliau jais buvo apšaudyta Ukrainos teritorija. Yra žinoma, kad šios sistemos raketos buvo paleistos iš Kalinkovičių rajono.
A.Lukašenka ne kartą prašė Rusijos tiekti Baltarusijai „Iskander“, o likus savaitei iki karo sakė, kad prašys Rusijos įkurti karinį centrą šiai įrangai įsisavinti, nes Baltarusija planuoja pirkti tokio tipo ginkluotę. Gegužės 10 d. jis taip pat kalbėjo apie ketinimą įsigyti kompleksus (kurie jau yra Baltarusijos teritorijoje) ir norą su Rusijos pagalba gaminti „Iskander“ analogus pačioje Baltarusijoje.
„Iskander“ yra operatyvinių-taktinių raketų sistemų šeima, kuri Rusijoje naudojama nuo 2006 m. Teoriškai šis didelio tikslumo ginklas reikalingas siekiant smogti grynai kariniams taikiniams priešo užnugaryje: raketų kompleksams, MLRS, vadavietėms, ryšių mazgams, oro uostams ir juose esantiems orlaiviams. Komplekse naudojamos dviejų tipų raketos: balistinės ir kruizinės.
Siekiant užtikrinti, kad pakeliui į taikinį balistinė raketa „Iskander“ nebūtų numušta, ji gali manevruoti, atlaikyti didžiules perkrovas (iki 20-30G) ir išvystyti iki 6 machų (daugiau kaip 2 km/s) greitį, todėl lokatoriai ją gana sunkiai aptinka. Raketa taip pat gali paleisti priedangą, kuri turėtų supainioti priešo radarus. Sistemos kūrėjai teigia, kad 500 kilometrų spinduliu esantis objektas „Iskander“ salve bus sunaikintas 2 metrų tikslumu – ir beveik 100 proc. tikimybe.
Didžiausias „Iskander“ raketų nuotolis – 500 kilometrų. 3,8 tonos sveriančioje raketoje yra 480 kg kovinė galvutė, o skrydžio metu raketa gali pakilti į 50 kilometrų aukštį.
Antroji „Iskander“ amunicija yra sparnuotoji raketa R-500, apie kurią žinoma labai mažai. Ji skrydžio metu taip pat gali manevruoti, leisti priedangą ir visais įmanomais būdais išvengti priešraketinės bei priešlėktuvinės gynybos.
Parengta pagal „Zerkalo“.
