Iš pradžių jie puodus džiovindavo saulėje, vėliau pradėjo degti padėję prie laužo. Greičiausiai toks puodo ruošinys per neapsižiūrėjimą įkrito į ugnį – taip atsirado puodas iš degto molio.
Pirmykščiai žmonės puodus darė storasienius, smailiadugnius arba apskritadugnius. Tokius buvo patogu kabinti virš laužo, patogu ir keliaujant. Ir tik įsigalėjus sėsliam gyvenimo būdui pradėta gaminti plokščiadugnius puodus – juk smailiadugnio nepastatysi ant krosnies.
Manoma, kad pirmieji puodų prieš 16 tūkst. metų pasigamino medžiotojai, augalų rinkėjai ir žvejai Kinijoje bei Sibire, kiek vėliau – Japonijoje. Induose iš degto molio buvo galima geriau išsaugoti grūdus.
Puodų lipdymas rankomis buvo varginantis darbas, todėl įvairiuose pasaulio kraštuose žmonės suko galvą, kaip būtų galima palengvinti šį amatą. Ir štai ketvirtajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą Vidurinių Rytų šalyse buvo išrastas iš pradžių rankomis, o vėliau kojomis sukamas ratas puodams žiesti. Pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą jis pasiekė ir Europą.
Nuo seno žmonės puodus puošė estetinę ar magišką reikšmę turinčiais reljefiniais ornamentais, tapytais geometriniais, augaliniais ir figūriniais motyvais. Nuo antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą indus imta glazūruoti.
Šiais laikais puodus galime rinktis įvairiausius: aliuminio, emaliuotus, ketaus, karščiui atsparios keramikos ar stiklo, tefloninius, nerūdijančiojo plieno.
Lietuvoje puodininkystė buvo vienas seniausių amatų. Jau ketvirtajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą rankomis lipdyti puodai naudoti kaip maisto produktų laikymo, gaminimo ir valgymo indai. Daugiausia juos lipdydavo smailiadugnius iš molio su trintų kriauklių ar žolės priemaiša, o degdavo atvirose ugniavietėse. Kad indai būtų tvirtesni, į molį ėmė maišyti grūsto granito.
X a. puodus amatininkai jau žiedė rankiniu ratu, dar vadinamu stovylu. XIII a. miestuose atsirado kojinis žiedžiamasis ratas. Molinius dirbinius amatininkai pradėjo degti puodžių krosnyse.
Nagingiausi buvo Žemaitijos puodžiai, mat šiame krašte buvo tinkamo puodams žiesti molio. Vienas puodininkystės centrų buvo Viekšniuose. Ten tarpukariu vienu metu gyvendavo keliolika tokių amatininkų.
Žymesnių puodžių gaminius prekeiviai supirkdavo ir pardavinėdavo Skuode, Šventojoje, Plungėje, kartais ir Latvijoje.
